Klasėje buvo ir pasiturinčių, ir mažiau pasiturinčių tėvų vaikų. Per kitą tėvų susirinkimą tarp jų kilo konfliktas dėl naujų stalų. Viena iniciatyvi mama iš “elitinio” pogrupio pasiūlė nupirkti naujus baldus. Keletas žmonių iš karto pasakė, kad negali sau to leisti. O senieji stalai buvo tiesiog puikūs.
Pasiturintys tėvai laikėsi savo. Vienas vyras pasisiūlė prisidėti, kad visi vaikai nebūtų nuskriausti. Jiems tai buvo visai normali suma. Tačiau įžūlios motinos, kurios viską pradėjo, pasakė, kad kitų vaikų neįkeis. Tarkim, tegul turtingų tėvų vaikai sėdi prie naujų stalų, o kiti – prie senųjų. Vyras atsisakė duoti bet kokius pinigus – jis buvo prieš vaikų atskyrimą.
Po savaitės tėvų, kurie sutiko duoti pinigų, vaikai sėdėjo prie naujų, modernių stalų. Klasė buvo padalinta į dvi dalis. Vaizdas buvo baisus – tarsi vienoje pusėje būtų susiformavęs “vargšų” getas.
Girtaujančios motinos didžiavosi savimi, nes jų vaikai išsiskyrė iš minios. Joms nerūpėjo kiti vaikai, kurie jautėsi, švelniai tariant, nepatogiai. Visa tai priminė nemokamus ir mokamus vaistus iš komedijos šou. Tačiau jie džiaugėsi neilgai.
Po kelių dienų į mokyklą buvo atvežta 10 naujų stalų, dar geresnių už ankstesnius. Kaip paaiškėjo, žmogus, kuris priešinosi vaikų atskyrimui, buvo turtingas verslininkas. Jis nenorėjo puikuotis savo turtais. Jis buvo iš tų žmonių, kurie darė, o ne sakė. Vyras nusprendė duoti pamoką įžūlioms motinoms, kurios skirsto vaikus į turtingus ir vargšus.
Motinos ašarojo ir mėtėsi. Dabar jos tvirtino, kad jis įžeidė jų vaikų jausmus ir pažeidė lygybę. Ar taip ir buvo? Kodėl jos nepastebėjo, kaip įžeidė vaikus iš mažiau pasiturinčių šeimų?
Ką manote jūs?
