Sakoma, kad įstaigose turėtų būti tinkamas aptarnavimas, kad žmonės sugrįžtų dar ne kartą. Tačiau, kaip paaiškėjo praktiškai, ne visoms įstaigoms tai labai rūpi. Savo istorijoje papasakosiu, kaip nuėjau į restoraną.
Nusprendžiau padaryti kažką malonaus sau ir, užuot ėjęs namo pavargęs ir laukęs dar pusvalandžio, užsisakiau restorane patiekalą ir ramiai grįžau namo jau pavalgęs.
Nuėjau į restoraną, pavalgiau, viskas buvo paruošta normaliai, nelabai skanu, bet nesvarbu. Paskambinau restorano darbuotojui ir paklausiau apie sąskaitą. Sąskaita buvo nemaža. Viskas gerai, pagalvojau. Pažvelgiau į piniginę, ten buvo daug grąžos – pagalvojau, kodėl turėčiau ją palikti gulėti piniginėje? Taip pat turėjau didelę sąskaitą – nenorėjau jos keisti. Apskritai padėjau pinigus ir ketinau išeiti. Tačiau prie įėjimo mane pagavo padavėjas, laikydamas paliktus pinigus.
-Ką statėte? – arogantiškai paklausė padavėjas.
-Kaip ką?! Aš sumokėjau už savo pietus! – nustebęs atsakiau.
– Vadinasi, nereikia mokėti. Duokite man normalias sąskaitas ir arbatpinigių, kodėl nesumokėjote?
-Pagalvok, brangioji, kokie buvo pinigai – štai ką daviau. Aš sumokėjau. O arbatpinigiai, tai pirmas kartas, kai girdžiu, kad garçon jų prašo. Jei būčiau norėjęs, būčiau davęs arbatpinigių.
-Suprantu, bet be jūsų arbatpinigių šiandien neuždirbsiu.
-Ką man tada daryti? -Ką man daryti? Ką daryti, jei duočiau jums arbatpinigių centais? Ar paimtumėte?
-Aišku, bet už pietus sumokėkite banknotais, arba aš juos paimsiu iš vadybininko.
Įžūlumas ar naivumas – koks buvo to garsenybės motyvas!
