Mano uošvės logika labai neįprasta, labai ypatinga. Ją supranta tik pati mano uošvė. Mums su vyru padėjo nusipirkti butą, todėl dabar turime padėti ir jiems. Tai galėtų skambėti logiškai, jei ne vienas niuansas: mano vyro uošviai niekaip nesusiję su tuo, kad mes nusipirkome butą. Mano tėvai ir močiutė padėjo mums su pinigais. Tačiau mano uošvė mane tikina, kad būtent jos šeimai turėtume padėti.
Kai susituokėme, mano vyro brolis, vyriausiasis, kartu su žmona ir kūdikiu gyveno pas mano uošvę. Ten yra dviejų kambarių butas, todėl, Džeikui susituokus, Robertas išėjo savo duonos. Jo uošvė tvirtino, kad jis pajėgus išsiversti pats, tačiau Džeikui ir jo žmonai reikėjo surinkti pinigų nuosavam būstui. Taip jie rinko dešimt metų. Ir vis dar nieko.
Man apskritai nerūpėjo, kaip gyvena mano vyro brolis. Šioje situacijoje buvo net šviesioji pusė: mano uošvė manimi visai nesidomėjo. Iš pradžių ji vis ėjo į darbą, paskui apsigyveno namie su anūkais, o mano svainė bandė kaip nors įsidarbinti.
Mes su Robertu viską aptarėme ir nusprendėme, kad pirmiausia turėtume nusipirkti butą, o tada susilaukti vaikų. Mano tėvai pritarė šiam sprendimui.
– Taupyk, kiek gali, o tada padėsime, kai nuspręsite pirkti, – pasakė tėtis.
Nereikalavome, kad tėvai mums padėtų, bet ir neatsisakėme dosnaus pasiūlymo. Dirbome, taupėme. Po ketverių metų mums pavyko sukaupti neblogą sumą, pakankamą pradiniam įnašui už būsto paskolą. Net jei ji buvo minimali. Pasakiau tėčiui, kad ketiname imti paskolą, bet jis paprašė palaukti.
– Senutei taip sunku gyventi vienai, o kitos šeimos ten nėra. Ketiname ją pasiimti į savo namus ir parduoti jos butą. Ji su viskuo sutiko. Kol kas neskubėkite. Senelė persikraustys, o jūs gausite pinigus už parduotą butą. Galėsi nusipirkti geresnį butą, galbūt visai be kredito.
Džiaugėmės tokiu pasiūlymu. Negalėjome net svajoti, kad galėsime apsieiti be paskolos, bet net jei galėsime gauti mažesnę sumą – tai laimė. Mano tėvai turėjo keturis mėnesius viskam, ką planavome, padaryti. Pridėjome savo santaupas. Jų užteko vieno kambario butui be paskolos, bet vis tiek nusprendėme pirkti dviejų kambarių butą. Kitaip, kaip gyventi vieno kambario bute su vaikais.
Vis tiek turėjome imti paskolą, bet įmokos buvo labai malonios. Po šešių mėnesių jau persikėlėme į nuosavą butą. Į įkurtuvių vakarėlį pakvietėme visus giminaičius, įskaitant mano vyrą.
– Neblogas butas, jums pasisekė”, – sakė Džeiko brolio žmona. – Mes niekada nesugebame susitaupyti. Tiek daug pinigų atitenka vaikams.
Labai norėjau jai pasakyti, kad mes labiau rūpinamės savo būsto padėtimi, bet nieko nepasakiau. Juk tai nebūtų nieko pakeitę. Mano uošvė visą naktį tylėjo, akivaizdžiai kažką apmąstydama. Ir labai greitai sužinojome, kas tai buvo.
Ji priėjo prie mūsų ir pasakė štai ką:
– Man jau buvo labai sunku gyventi kartu su sūnumi ir jo vaikais. Bute per daug žmonių. Padėkite Džeikui nusipirkti nuosavą būstą!
– Kodėl turėčiau tai daryti? – susimąstė Robertas.
– Ką gi, tau padėjo. Taigi dabar ir tu esi skolingas.
– Taip, mes pasistengsime grąžinti tą skolą. Bet ne tau, – netylėjau. Robertas tik pritariamai linktelėjo galva.
– Ir koks skirtumas, iš ko buvo ta pagalba? Svarbiausia, kad ji buvo! Ir tu taip pat turėtum padėti! Tavo tėvams nieko nereikia, o Džeikui… Tu greitai išmokėsi savo paskolą, o tada galėsi taupyti jo butui.
Robertas papurtė galvą ir atsakė, kad nesiruošia niekur tokiame dalyke dalyvauti.
– Džeikas jau nebe vaikas, jis tiek metų gyveno savo laiku. Matyt, jis patenkintas savo gyvenimu. Kaip ir tu, akivaizdu, nes jau taip seniai jiems nepadėkojai. Nereikia to užkrauti ant mūsų. Mes sunkiai dirbome, kad užsidirbtume butą. Taip, mums padėjo žmonos giminaičiai, bet ir mes neblogai investavome. Jei ir turėjome skolų, tu tikrai su jomis nesi susijusi, mama.
Mano uošvė pasakė dar kai ką, bandė daryti spaudimą dėl gailesčio: jie buvo maži vaikai, negi tu nenori padėti savo sūnėnams? Bet Robertas paprieštaravo, kad jie nėra našlaičiai, vadinasi, jiems gali padėti jų pačių tėvai.
– Iš tikrųjų mes planuojame turėti savo vaikų.
Galiausiai mano uošvė įsižeidė dėl mūsų. Išeidama ji net spjaudėsi ant slenksčio. Kažkodėl ji manė, kad mes persigalvosime. Tačiau ji klydo. Taip, mano vyras buvo nusiminęs dėl kovos su motina. Bet jis greitai išsiblaškė, nes netrukus turėjo tapti tėvu.
