Apie šią merginą perskaičiau internete. Jos istorija mane sukrėtė. Ji pati užaugo specialiųjų poreikių vaikų globos namuose. Jie norėjo ją įsivaikinti, bet ji nesutiko. Neįgaliųjų vaikų namuose ji atsidūrė visiškai atsitiktinai – gydytojai jai nustatė klaidingą diagnozę.
Kai perskaičiau apie ją, iškart prisiminiau savo vaikystę. Nors mano tėvai buvo pasiturintys, mano vaikystę buvo sunku pavadinti laiminga. Mama ir tėvas dažnai mane mušdavo ir žemindavo. Ypač tėvas. Gyvenau tokioje atmosferoje: vakarėliai, gėrimas, vaikų norų ignoravimas. Nekenčiau tėvo, kaip nekenčiau triukšmingų kompanijų. Jis grasino, kad išsiųs mane į vaikų namus. Girdėdavau jį nuolat: kai gaudavau dvejetą, kai pamiršdavau išnešti šiukšles, kai suplėšydavau pėdkelnes.
Kai man sukako 13 metų, susikroviau daiktus ir išėjau ieškoti tos pačios prieglaudos, kad galėčiau ten apsistoti. Tėvai mane surado ir nubaudė. Tik sulaukusi 18 metų galėjau su jais atsisveikinti ir atsikvėpti. Dabar gyvenu visiškai kitokį gyvenimą. Turiu vaikų, kurių auklėjime niekada nedarysiu tėvų klaidų. Myliu juos visa savo esybės ląstele ir tiesiogine prasme nupučiu nuo jų dulkes.
Atrodo, kad laikas paleisti vaikystės nuoskaudas, bet negaliu. Suprantu, kad vaikai ateina į šį pasaulį tam, kad kažko išmokytų savo tėvus, bet mano mama ir tėtis turėjo būti nesėkmingi. Atrodo, kad griežtas auklėjimas turi ir gerąją pusę, nes užaugau atsakingu ir padoriu žmogumi. Tik nebuvau mylimas. Jei vaikystėje dažnai klausdavau savęs “kodėl?”, tai dabar suprantu, kad jie buvo būtent tokie žmonės. Tačiau dabar aš jų nemyliu.
Vis dar negaliu pakęsti savo tėvo. Jei su mama galiu persimesti vienu ar dviem žodžiais, tai su juo – ne. Mano draugės dažnai manęs klausia, ar senatvėje patyriau kokį nors nušvitimą, ar tėvai atgailauja, ar pripažįsta savo klaidas… Kiekviena iš jų supranta, kad taip elgtis su savo šeima negalima.
Tačiau sėkmingo finalo laukti neverta – tėvas ieško naujos žmonos, mama gyvena savo gyvenimą, o aš visus laikau ,,nedėkingais”. Jie mane užaugino, savo lėšomis mokėsi privačioje mokykloje, mokėjo už mano studijas koledže, o aš jiems atsukau nugarą. Tai smulkmenos – jie nieko dėl manęs nepadarė, nes nesuteikė man meilės ir rūpesčio.
Kai pirmasis vyras paliko mane su sergančiu vaiku, atsidūriau gatvėje. Mama sutiko mane priglausti, bet tik su viena sąlyga: kad atiduočiau vaiką į vaikų namus. Vaikščiojau po traukinių stotis, nakvojau pas draugus ir pažįstamus, o tada sutikau Andrejų. Jis mane pasikvietė tą patį vakarą, nors nieko nesitikėjo.
Kaip galėjau atleisti ir paleisti? Rūpestingi tėvai taip nedaro. Jie nenutolsta nuo savo vaikų, nenusigręžia nuo jų, nevengia jų. Savo mamai vis dėlto dar turiu kažkokią meilės kibirkštėlę, bet net ir našlaičių namų motinos saugo savo motinas ir toliau jų ieško po to, kai jos išleidžiamos iš vaikų namų.
Galbūt atsidūriau būtent tokioje šeimoje, kad užgrūdinčiau. Nežinau… Bet niekada neišmokau verstis per galvą ir nepaisyti žmogiškų jausmų. Vienintelis dalykas, kurio man gaila, yra mano brolis, miręs už tėvų nuodėmes. Jie niekada jo iš tikrųjų nemylėjo ir nekeitė savo gyvenimo į gerąją pusę, todėl Dievas jį pasiėmė. O aš išgyvenau, visą likusį gyvenimą likau “vilkolakiu”, bet išgyvenau. Nenoriu kaltinti tėvų, nesu jų teisėjas, bet negalima taip nerūpestingai elgtis su savo vaikais.
