Dešimt dienų kosulio. Temperatūra normali, iš nosies neskauda. Bet beveik neįmanoma atlikti namų darbų. Pasidaviau, nuėjau užsirašyti pas gydytoją. Mano apylinkės gydytojo nebuvo – atostogavo. Mane nukreipė pas terapeutą netoliese esančioje poliklinikoje.
Pirmasis mano apsilankymas.
– Kas jus nukreipė pas mane?
– Registratorė.
– Aš su jais susidorosiu… Kas su jumis negerai?
– Kosulys.
– Tai viskas?!
– Tai nepraeina dešimt dienų.
– Tu gali kosėti tris savaites, ko stebiesi?
Ji klausėsi manęs nenoriai:
– Ne švokštimas, nežinau, kodėl jus taip vargina kosulys.
– Ar man padaryti nuotrauką?
– Kodėl? Jūsų rentgeno nuotraukos galiojimo laikas dar nepasibaigęs.
– Kraujo tyrimas?
– Ar tikrai norite atlikti kraujo tyrimą? Duosiu jums siuntimą, rytoj ryte 8.00 val. klinikos vaistinėje nusipirkite šių vaistų ir išklausykite kursą.
– Gal po kraujo tyrimo?
– Koks skirtumas, koks tai bus?
Paimu dešimties pozicijų sąrašą ir pradedu raustis internete, kad suprasčiau, kokia “chemoterapija” man paskirta. Trečiasis punktas yra stiprus antibiotikas, turintis šalutinį poveikį. Kitą dieną pasidarau kraujo tyrimą. Kitą dieną einu pas tą patį gydytoją su tyrimo rezultatais.
– Na, juk sakiau, kad viskas gerai!
– Kodėl jums reikia antibiotikų?
– Kokių?
Parodau prieš dvi dienas sudarytą sąrašą.
– Dėl ko jūs susipainiojote? Tai tipiškas gydymo protokolas!
– Dėl ko?
– Kodėl jūs gudraujate, jei norite, galiu jus nukreipti pas LOR gydytoją, galbūt tai jo sritis.
– Noriu, nusiųskite jį.
Siuntimas parašytas suspaustomis lūpomis ir beveik mestas mano pusėn. Otorinolaringologas, ačiū Dievui, buvo daug adekvatesnis. Jis pažvelgė į mano gerklę ir iškart susiorientavo:
– Jums faringitas. Nieko rimto, bet jums reikia pasisaugoti. Užtektų naktinių kompresų ir raiščių mažinimo.
– Ačiū jums, gydytojau!
– Nėra už ką, pasveikite!
Tokie skirtingi du požiūriai į pacientus. Kodėl taip yra?
