Mano pusseserė visada buvo labai liekna: ji svėrė apie 47 kg ir buvo 175 cm ūgio. Ji atrodė pernelyg liesa ir buvo gana išblyškusi. Aplinkiniai visada rasdavo būdų, kaip iš jos pasišaipyti. Labiausiai ją skaudino giminaičiai. Jie visada sugalvodavo naujų įžeidžiančių frazių, kad galėtų iš jos “pasišaipyti”: “Kas žiūrės į tokią kaulėtą?”, “Turėtum geriau valgyti, nes baisu žiūrėti į tokius kaulus. Tokio plano juokeliai tęsėsi net tada, kai ji išsinuomojo atskirą namą ir persikraustė. Tačiau tada ji sunkiai susirgo. Jai buvo atlikta sudėtinga ginekologinė operacija, ilgai gydėsi. Dėl to ji priaugo dvidešimt kilogramų. Ji atrodė kaip normali mergina. Ji jautėsi taip gerai. Dabar ji atrodė labai maloniai ir patraukliai.
Pagaliau ant jos skruostų netgi atsirado natūralus skaistumas. Išoriškai mano sesuo atrodė gana sveikai. Nepastebėjau jokių papildomų kilogramų. Tačiau ji jautėsi nepatogiai. Sesuo nusiteikė juos sunaikinti, nes dabar giminaičiai ėmė šaipytis iš jos tariamai didelio svorio. Jie vadino ją storulėle ir sakė, kad anksčiau ji atrodė geriau.
Nuo to laiko ji ėmė laikytis įvairių dietų. Man visos jos buvo labai nesveikos. Ji buvo priklausoma nuo “arbatos” dietos. Visą savaitę ji galėjo gerti tik arbatą ir pieną. Ji laikėsi avižinių dribsnių dietos. Ji taip pat išbandė daržovių dietą. Tačiau jai nepavyko atgauti buvusio svorio. Tai, ko neteko dietos metu, ji tuoj pat vėl priaugo. Bandžiau jai parodyti, kad ji yra graži ir neturėtų savęs taip kankinti. Tačiau kiti nenustojo juokauti.
Vieną dieną jos mama pasakė:
– “Tu tiesiog persivalgei! Valgyk mažiau, ir viskas.
Kaip tik tuo metu ji persikėlė gyventi pas mane, nes kilo problemų darbe, o buto savininkas nusprendė parduoti butą, kurį ji nuomojosi. Girdėjau šį pokalbį su mama. Neturėjau ištvermės tylėti: pasakiau, ką galvoju, ir išgrūdau moterį pro duris. Manau, kad tai buvo ne mano reikalas, bet kaip ilgai galima skaudinti šią kuklią ir tylią merginą? Paaiškėjo, kad mano sesuo tiesiog nieko nevalgė.
Pastebėjęs, kad kažkas ne taip, pradėjau domėtis, ar ji valgė. Mano sesuo sakė, kad tik pavalgydavo arba po valgio išplaudavo indus. Ji mėgo gaminti man maistą. Tačiau kažkaip išsiaiškinau, kad ji pati visiškai nieko nevalgė. Dėl to ji susmuko ir dėl fizinio ir emocinio išsekimo atsidūrė ligoninėje. Prisimenu, kaip tuo metu paskambinau jos motinai ir piktai pasipiktinau. Šiandien negaliu prisiminti detalių, įvykiai prabėgo tarsi per miglą. Jos motina tyliai išklausė ir pakėlė ragelį.
Jos seseriai buvo paskirtas gydymas. Nebuvo lengva susidoroti su psichologine anoreksija, bet po šešių mėnesių jai pasidarė geriau. Ji nustojo bendrauti su savo šeima. Buvo šeimyninė vakarienė, per kurią jos motina nepratarė nė žodžio. Jos sesuo buvo labai nustebusi. Per tą laiką ji nustojo mesti svorį, bet atrodė pavargusi. Ji nebuvo grįžusi prie buvusio svorio. Tačiau ji atrodė gerai.
Dabar ji laiminga, gavo įdomų darbą. Mes matomės nedažnai. Ir kartą mano draugė sesers akivaizdoje pasakė, kad geriau būtų sumažinti maisto kiekį, turėdama omenyje save. Iš mano sesers veido buvo matyti, kad ši tema jai vis dar skaudi.
