Taip pasakė tėvas, kai vakare atnešė kitą atlyginimą. Buvo tūkstantmečio sandūra, bet atlyginimų problemos vis dar buvo aktualios. Būdavo mėnesių, kai valgydavome tik tai, ką pavykdavo prisirinkti iš daržo.
Pagrindinės šeimos biudžeto išlaidos buvo skirtos maistui, komunalinėms paslaugoms ir asmens higienos priemonėms. Tačiau tėvas kažkodėl to nesuprato, todėl kaltino mamą išlaidavimu. Po to jie nusprendė, kad šį kartą tėvas pats eis apsipirkti.
Taigi kitą rytą jis nuėjo su nemažu pirkinių sąrašu. Jis buvo išėjęs maždaug valandą ar net pusantros. Grįžęs jis padėjo maišus ant stalo ir išdidžiai pasakė:
– Štai, ir viskas perpus pigiau. O jūs sakėte, kad niekaip negalite to padaryti. Beje, nusipirkau ir dešros.
Kitą dieną mama išvirė sriubos, kuri, pasak tėčio, buvo ,,nelabai soti”. O sumuštiniai iš prieš dieną pirktos dešros ne tik jam, bet net ir mūsų šuniui netiko
atsisakė juos valgyti.
– Kas čia tokio, brangioji, – tarė tėvas mamai, – tu visada buvai puiki virėja. Kodėl dabar viskas taip bjauru ir neskanu?
Taip, turbūt reikėjo laiko, kad jis suprastų, jog pigūs produktai yra pigus maistas. Jei nori valgyti gerą maistą, turi būti pasiruošęs išlaidauti. Dabar už maisto produktus vėl buvo atsakinga mano mama, ir viskas grįžo į senas vėžes.
Štai tokia istorija.
