Kai mano uošvė palygino mano anūkę su lėle, ne gerąja prasme, o ironiškai, net sarkastiškai, buvau šokiruota. Kažkodėl mano uošvė manė, kad aš dar neišaugau iš vaikystės, jei tiek dėmesio skiriu mažam vaikui.
Dabar mūsų šeimai jau septyneri metai. Susituokėme iš meilės ir per tuos metus turėjome visokių dalykų. Tačiau bėgant metams pradėjome suprasti, kad visiškai netinka vienas kitam. Mus, vienas kitą, erzino tiesiogine to žodžio prasme viskas. Negalėjau pakęsti, kai vyras į mano arbatos puodelį įmaišydavo cukraus. Jis nuolat priekabiavo prie mano virtuvės, nors kiekvieną patiekalą visada pagirdavo ir prašydavo dar. Nuolat priekaištaudavau jam dėl netvarkingumo, o jis keršydavo už mano keistą drabužių skonį, kuris jį taip sužavėjo, kai susipažinome pirmą kartą.
Vieną dieną, po dar vieno kivirčo, nusiraminę nusprendėme rimtai aptarti savo perspektyvas ir, pasikalbėję be emocijų, priėjome prie išvados, kad jų, tų perspektyvų, tiesiog nėra. Natūralu, kad logiškas sprendimas buvo išsiskirti, kol dar visiškai nesusipykome.
Dabar susitinkame du ar tris kartus per mėnesį, savaitgaliais, kai jos buvęs vyras atvažiuodavo pasikalbėti su mūsų mažąja mergaite. Kartais atvažiuodavo ir mano buvusi uošvė, ji taip pat norėjo pamatyti anūkę.
Per vieną iš tų apsilankymų, kai mano tėtis nuėjo pas dukrą į jos kambarį, aš ir mano uošvė likome vienos virtuvėje. Staiga ji pradėjo “auklėjamąjį” pokalbį:
– Ką jūs darote nesąmones, gyveno, gyveno, o dabar susitinkame kelis kartus per mėnesį! Ką tu praleidai? Na, būna, susiginčijo, bet jau nebe vaikai, reikia nugludinti kraštus, kažkur nutylėti, kažkur pasiduoti, o paskui – pagimdė lėlę, ir tu neši, o kad jos vyras pats gyvenime kabinėjasi, net pagalvok!
Iš pradžių iš pasipiktinimo “lėle” nesugebėjau ištarti nė žodžio, o mano uošvė tęsė toliau:
– Jis neprieštarauja, kad grįžtų į šeimą, bet nežino, kokiu ožiu pas tave važiuoti, bijo net pradėti kalbėti, galvoja, kad tu jo nepriimsi!
– Ar jis irgi galvoja apie savo dukrą kaip apie lėlę, kaip ir tu?
– Taigi pažvelk į save, tikrai su ja vargsti, tarsi pats nebaigęs žaisti su lėlėmis!
Po šių žodžių mano kantrybė išseko. Paskambinau buvusiam vyrui, paprašiau dukros pažaisti atskirai ir paprašiau:
– “Mielasis, ar tu taip pat manai, kad mūsų dukra yra “lėlė”, kaip ir tavo mama? Na, dabar susitiksime tik parke arba kavinėje, ir be šios moters, kuri mano, kad pagimdžiau lėlę, o ne vaiką! O dabar – iki pasimatymo!
Vyras sutrikęs pažvelgė į mane, paskui į savo motiną:
– Kas čia atsitiko?
– Nieko ypatingo, tavo buvusi žmona per daug jautri, jai nepatiko, matai, kad pasiūliau jums vėl susitikti…
– Neišsisukinėk, o pakeliui namo tiksliai papasakok, kaip tu tai pasiūlei. O dabar man ir “lėlei” laikas eiti į dailės pamoką. Negaliu pasakyti “ačiū” už susitikimą, atsiprašau.
Buvę giminaičiai išvažiavo, o aš, laukdama savo lėlės prie dailės studijos, pro stiklines duris stebėjau, kaip ji kruopščiai piešia akvarele, ir galvojau, kad geresnio už ją pasaulyje nėra.
