– Net neįsivaizduoju, kaip jie gyvens, – sako Siuzana, – jie jau mėnesį vėluoja mokėti paskolos įmokas ir turi mokėti komunalinius mokesčius. Aš neturiu kuo jiems padėti. Aš mokau savo jauniausią dukrą universitete. Ir žinote, kokie studentai turi stipendiją. O kas gali padėti? Paskutinę atiduodu dukrai ir anūkams, bet į mano prosenelį šlykštu žiūrėti.
Mano vyriausiajai dukrai Siuzan neseniai sukako trisdešimt ketveri ir ji jau daugiau nei devynerius metus gyvena su vyru. Dukra ir jos vyras užaugo tame pačiame mieste, baigę koledžą pradėjo susitikinėti, o paskui susituokė. Jų miestelis yra dvi valandos kelio traukiniu nuo sostinės.
Siuzana dirba slaugytoja infekcinių ligų skyriuje. Jie dirba piniguose jau daugiau nei metus. Ji vos paršliaužia namo ir be jėgų griūva. Elizabeta su vyru Marku dar neseniai dirbo sostinėje.
– Jie gaudavo gerą atlyginimą, sako Siuzana, – bet mūsų mieste normalaus darbo nerasi, o atlyginimas keliomis eilėmis mažesnis. Be to, jie turi du vaikus ir dar reikia mokėti paskolą už automobilį. Akivaizdu, kad jiems nelengva. Jie grįžta namo tik po 20 val. vakaro, tada pavalgo vakarienę, nusiprausia po dušu ir eina miegoti. Į darbą jie važiuoja traukiniu, taip patogiau, nebūna spūsčių.
Elžbieta su vyru turi dvi dvynukes dukras. Anūkėms neseniai sukako septyneri. Mano svainė padėdavo dukrai ir svainiui, nuvesdavo mergaites į darželį, pasiimdavo jas ir net pasilikdavo su jomis, jei jos sirgdavo. Viskas buvo tiesiog puiku…
– Šią vasarą mano dukros prosenelė susilaužė koją, – pasakoja Siuzana, – buvo taip blogai, kad jai buvo atliktos dvi operacijos. Dabar uošvė pasiėmė vyresniąją dukrą, kuri dabar yra motinystės atostogose, ir dabar jai taip pat tenka prižiūrėti mamą.
– Ką dabar daryti su dukromis? – Elžbieta buvo susirūpinusi. – Šiemet jos eina į mokyklą, o mes turime darbą už kilometro.
– Kol kas negaliu mesti darbo, – atsiduso Siuzana, – dirbu pamainomis. Bet čia viskas susitvarkė savaime. Pastaruoju metu situacija dukros darbovietėje buvo labai įtempta. Viršininkas liepė dviem jos kolegėms parašyti atsistatydinimo pareiškimą. Žinote, kaip šiais laikais viskas vyksta: jei nepasitrauksi savo noru, su tavimi blogai pasielgs.
Elžbieta parašė atsistatydinimo pareiškimą, nes žinojo, kad nuo rugsėjo pradžios negalės dirbti. Ji ėmė ieškoti darbo mūsų mieste, bet greitai to padaryti nepavyko, nes dėl pandemijos darbas buvo aukso vertės. Ji galėjo rasti tik pamaininį darbą arba menkai apmokamą darbą.
– Patariau dukrai padaryti pertrauką, kai dukros eis į mokyklą, leisti joms suderinti savo grafikus, o tada vėl pradėti galvoti apie įsidarbinimą. Ką ji matė per pastaruosius ketverius metus – tik elektrinius traukinius? Nebuvo jokios vilties, kad mano svainė padės, ir net jei jai pavyktų atsigauti, tai užtruktų ne vienerius metus. Tuomet jai pasakiau, kad gali keletą mėnesių pasilikti namuose, o paskui ką nors susiras.
Iš pradžių atrodė, kad Markas sutinka. Žinoma, dabar jis liko vienintelis šeimos maitintojas, jiems bus nelengva, bet išeities nėra. O tada spalio pradžioje jis grįžo namo anksčiau nei įprastai ir pasakė Elizabetai, kad parašė atsistatydinimo pareiškimą, kurį viršininkai pasirašė nedirbdami.
– Ar tau kas nors nutiko? Kaip mes dabar gyvensime? – Elžbieta net nežinojo, ko paklausti vyro.
– Ne, man viskas gerai, ir darbe viskas gerai, – atsakė vyras, – aš pavargęs, mane išvargino šie rytiniai prabudimai. Aš pavargau nuo viso savo gyvenimo kelyje.
– Ką reiškia, kad jis pavargo nuo ankstyvo kėlimosi! – sako mano uošvė. – O ką jis ketina valgyti? Dukrą atleido iš darbo, o ji turi du pirmokus, ir ką su tuo turi bendro svainis? Ką jis dabar planuoja daryti? Gulėti ant sofos? Iš ko jis ketina mokėti paskolą? Iš ko jie ketina gyventi? Jie neturi jokių santaupų, tik keturiasdešimt tūkstančių! Tai jokie pinigai! O jis atsisako ieškoti naujo darbo!
Iš pradžių mano uošvė nieko nesakė mano svainiui, tik tylėdama žiūrėjo. Ji neteko žado, kai dukra atėjo pasiskolinti pinigų dukters mokyklinėms prekėms.
– Taigi paskambinau Markui ir paklausiau, iš ko gyvensi, kuo maitinsi šeimą?
– O tu, uošve, geriau paklausk apie tai savo dukters! – Markas mane nutraukė. – Jai buvo leista išeiti iš darbo, o aš buvau vergė?
– Yra akmeninė siena ir vyro petys, į kurį galima atsiremti. Dukra buvo atleista, o jis įsižeidė. Dukra verkė, nes nesitikėjo, kad vyras padarys tokį “vyrišką” dalyką. Dabar nežinau, kaip jie gyvens? Elizabeta iškart pradėjo ieškoti darbo. Pasakiau jai, kad išmaitinsiu ją ir jos anūkes, o jos vyras, šykštuolis, tegul pats užsidirba!
