Savo pasakojimą norėčiau pradėti nuo to, kad dabar baigiasi mano karinė tarnyba ginkluotosiose pajėgose. Tik dėl kažkokio lemtingo atsitiktinumo tarnauju ne arti namų, kaip buvo pažadėta iš pradžių, ir mane nunešė už dviejų sienų nuo mano gyvenamosios vietos.
Pradėjome susitikinėti dar vidurinėje mokykloje. Aš buvau metais vyresnis už ją. Jos vardas buvo Ana, ir ji buvo labai stambi ir graži. Tuomet įsimylėjau ją iki ausų. Mūsų santykiai buvo nuostabūs. Tačiau tėvai nepritarė mano pasirinkimui. Tačiau aš buvau labai užsispyręs ir jų nuomonė manęs nedomino.
Su Ana susitikinėjome ištisus dvejus metus, paskui mane pašaukė į kariuomenę, nes turėjau, kaip ir visi vyrai, atiduoti pareigą savo valstybei. Ateityje svajojau apie karjerą policijoje, man patarė mama, ir, tiesą sakant, jis man buvo tikras gyvenimo pavyzdys.
Prieš išeidami į tarnybą tėvai surengė nedidelį atsisveikinimo vakarėlį, į kurį pakviečiau savo bendražygius ir mylimąją. Atsisveikinimas praėjo pagal planą, tad šeštą valandą ryto su tėvais ir Ana jau stovėjau prie šaukimo tarnybos.
Ilgas atsisveikinimas – nereikalingos ašaros, todėl, gavęs keletą tėvo pamokymų, turėjau eiti į išankstinę medicininę apžiūrą. Tą akimirką Ana prisiglaudė prie manęs ir pasakė, kad palauks manęs.
Jos ištarti žodžiai skambėjo taip įtikinamai, kad aš ja patikėjau, nepaisant visos apgailėtinos tokių pažadų statistikos.
Mano tarnyba nuo pat pirmos dienos buvo netvarkinga. Dar nepasiekęs paskirstymo punkto atsidūriau ligoninėje. Ten praleidau kiek daugiau nei mėnesį. Kai sveikata pasitaisė, buvau išsiųstas atgal į paskirstymo punktą, o iš ten – į mokymo stovyklą.
Ten vėl kelioms savaitėms atsidūriau ligoninėje dėl kelio. Visa tai įvyko prieš man prisiekiant. Man pasisekė, kad šį kartą sulaukiau kompetentingos pagalbos ir galėjau atsikratyti ligos. Tada perėjau vienuolika dienų trukusius mokymus. Paskui buvo priesaika ir 24 valandų atostogos.
Paskui grįžau namo ir ten puikiai praleidau laiką. Visą tą dieną Ana ir aš nesiskyrėme vienas nuo kito. Ji atrodė tokia laiminga, kad net jei ir turėjau kokių nors abejonių, jos išnyko. Grįžęs į savo dalinį buvau perkeltas į Kaliningrado sritį. Tuo metu prasidėjo linksmybės, nes jau po dviejų savaičių mano mylimoji man pranešė, kad laukiasi vaiko.
Tuo metu aš buvau pakilęs iš džiaugsmo, nes mano tarnybos pabaiga sutapo su jos gimdymu. Laikas bėgo greitai, ir kai mano vienuoliktas tarnybos mėnuo ėjo į pabaigą, mylimoji man pasakė, kad ją paguldė į gimdymo namus, nes ji netrukus gimdys. Laimė apsuko man galvą, todėl net nepagalvojau apie tai, kad mano mylimoji buvo aštuntą mėnesį nėščia. Iš pradžių man tai net neatrodė keista.
Paskui ji pagimdė visiškai sveiką ir pilnavertį sūnų. Kūdikis gimė pačiu laiku. Tą pačią akimirką įtariau, kad kažkas negerai. Kai mano mylimoji buvo išrašyta iš ligoninės, vieno pokalbio telefonu metu jos paklausiau: “Nuo ko jis?” Ana atsakė, kad, žinoma, mano, o paskui įsižeidė dėl mano klausimo.
Nusprendžiau nesigilinti į tiesą ir tiesiog pasakiau, kur ji turi eiti. Vien mintis, kad mano mergina pastojo nuo kito vyro ir dabar kabina savo vaiką man, varė mane iš proto.
Tada Ana norėjo iškelti bylą dėl vaiko išlaikymo, bet aš jai pasakiau, kad tai galės padaryti tik atlikusi tėvystės testą. Ji be jokių išvedžiojimų davė sutikimą. Po to susimąsčiau, ar šis kūdikis iš tikrųjų gali būti mano. Bet kodėl tada nesutapo laikas? Arba mano mylimoji, kol buvau išvykęs, vis tiek mane apgaudinėjo su kitu?
Dabar mano sielą drasko abejonės. Blogiausia, kad iki tarnybos pabaigos dar liko mėnuo, o tai – ištisos trisdešimt dienų psichinės kančios ir kankinimosi. Ar manote, kad šis kūdikis tikrai gali būti mano, ar tokia tikimybė lygi nuliui?
