Džonas yra gražus, mielas vaikas – mano draugės sūnus. Jis neblogai mokėsi koledže. Po to ėmė dirbti ir tapo sėkmingu verslo savininku. Jis turi nuosavą namą užmiestyje ir butą mūsų miesto centre. Apskritai jis yra tikras akių dūmimas, ne jaunuolis.
Vis dėlto anksčiau ar vėliau atsiras bent vienas “bet”. Su Marija jį sieja santuokos saitai. Nemalonus merginos iš neturtingos kolūkio šeimos siaubas, pavydas ir įžūlumas – jos talentai. Tai ne tik mano draugės pasakojimas, bet ir gerai žinomas faktas.
Pirmas dalykas, kurį padarė ši harpija, buvo atsikratyti visų sutuoktinio bendražygių ir artimų pažįstamų. “Kam jie čia, juk jie tik tuo ir užsiima, kad eina išgerti ir išeina, taip ištuštindami tavo lėšas – kam jie reikalingi?”
O tada atėjo eilė jos vyrui – jo šeima gana stipri – visada sėdi kartu, skambina, atsikalbinėja, žodžiu, šeima.
Iš pradžių Marija buvo baisiai nepatenkinta kiekvienu giminaičių skambučiu, o paskui ėmė ryžtis ryžtingiems veiksmams. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš giminaičių ketindavo pas juos atvykti, jai labai skubiai imdavo skaudėti galvą.
Taigi netrukus iš visų giminaičių juos aplankė tik jos uošvė, ir dar retai. Bent jau jos sūnų ir anūkę pažiūrėti. Per kiekvieną savo apsilankymą Marija sugebėdavo sukelti baisų skandalą.
Ne, nepagalvokite, ne tą tiesmuką isteriją su viržiais ir šūkavimais, o taip ramiai, šnypšdama sau kaip kobra ant mangusto, visomis įmanomomis priemonėmis bandydama pasipuikuoti prieš uošvę.
Jau kelintą kartą sakydama jai, kad mums nereikia tavo pagalbos su auklėjimu, na, kaip tu to nesupranti. Taip, ir, beje, savo pigių dovanų mums, jei esate toks malonus, nenešiokite. Ar jūs akli ir nematote, kad mes esame garbingi žmonės, turintys pinigų ir einame tik brangiais daiktais. O tada jūs atnešite savo šiukšlių, ir tada man teks galvoti, kur jas dėti.
O jos vyras tuo tarpu vis dar stovėjo ir kikeno į kiekvieną mylimosios žodį. Tiesiog pasiimk vakarykštę dieną. Nusprendėme susitikti, ji, aš ir dar viena ponia. Sėdėjome, gurkšnojome kvapnią indišką arbatą iš jų dubenėlių.
Ir tada mano draugė staiga puolė į ašaras, paduodama man savo telefoną, o jos rankos drebėjo. Mano draugė verkia ir rodo man žinutę, ją apima panika.
Marija rašo, kad ji ir Džonas nusprendė, jog bus geriau, jei nesikišite į jų gyvenimą ir nesinešiosite į jų namus jokio šlamšto. Ji su ašaromis akyse man pasakojo, kad paskambino sūnui, o sūnus jai pasakė: “Geriau dar neik į mūsų namus, nes visa savo išvaizda erzini Mariją.
Taigi mes sėdime čia ir verkiame, ir pamiršome, kad esame trise:
-O Marija, – staiga išreiškė savo nuomonę draugė, – ar tik ne tu viena užauginai tokį žiaurų ir nedėmesingą sūnų!
Ten tada, žinoma, mes ant jos padoriai šūktelėjome, sakydami, ką ji gali suprasti, jei neturi šeimos, o tik riebų katiną, sėdintį prie židinio ir nuolankiai laukiantį naujos maisto porcijos. Taip, dabar imsime ir parodysime, kad ateityje pasakyti tokius žodžius buvo neatleistina. Ak, jei ne ta harpija Marija, visų bėdų ir kaltės priežastis…
Tada ji mandagiai nutilo ir išėjo. Ji, matyt, buvo įžeista. Tarsi šydas nuo mūsų nusileido, ir mes supratome situacijos rimtumą: Žmogus yra beširdis, nes neturi širdies, o ne todėl, kad yra priverstas ją turėti.
