Tai buvo Džesikos ir Adamo dvidešimtosios vestuvių metinės, bet moteris vis tiek ryte pabudo prislėgta ir irzli. Ar gali būti kitaip? Juk visus tuos dvidešimt metų, kol Džesika buvo vyro žmona, ji viską tempė ant savęs. Ji eina į darbą ir užsiima rankdarbiais, kad užsidirbtų papildomų pinigų.
Kiekvieną dieną Džesika atlikdavo generalinį buto valymą, nes jos vyras buvo kariškis – visur visada turi būti ideali tvarka. Kasdien daug skalbinių, ir nors namuose buvo skalbimo mašina, Džesikos darbas buvo išskalbti ir pakabinti skalbinius, o paskui juos išskalbti ir išlyginti. Kai jų dukra Julija mokėsi mokykloje, Džesika kiekvieną vakarą sėsdavo su ja prie namų darbų, nes jei vaikui šiuo metu neskiriama pakankamai dėmesio – vargu ar vėliau jam seksis. Skirtingai nei Adamas, Džesika labai rūpinosi dukters gyvenimu. Laiminga moteris yra ta, kuri gali pati savimi pasirūpinti ir kuriai nereikia jokių vyro padėjėjų.
Džulija jau suaugusi, ji studijuoja universitete, gyvena atskirai nuo tėvų ir nuomojasi butą. Moteriai lengviau skalbti, mažiau reikia gaminti maistą. Tačiau vis tiek visi namų ruošos darbai liko jai. Kad ir kiek Džesika kalbėjosi su Adamu apie tai, kad vyras turėtų padėti žmonai, vyras visada laikėsi savo. Atsakymas visada būdavo tas pats: tu esi moteris ir turėtum. O ką turi daryti vyras? Eiti į darbą, gulėti ant sofos ir miegoti? Tai puiki idėja, ar ne?
Net savaitgaliais moteris neturėjo ramybės. Ji turėjo aplankyti tėvus, nueiti į parduotuvę, nupirkti maisto produktų, parsivežti juos namo. O maišai, oi, tokie sunkūs. Adamas niekada neišeidavo į pasimatymus su žmona. Kodėl jis turėtų tai daryti? Juk šeštadienis, jo laisva diena. Jis negali laikyti parduotuvės, jei nori miegoti. Ir tą šeštadienį Adomas vėl neišėjo su žmona. Nors Džesika atsikėlė ryte, pasijuto blogai, papasakojo apie tai Adomui, paprašė jo padėti. Tačiau vyras apsimetė, kad negirdėjo žmonos, ir toliau ramiai miegojo. Ji ne pirmą kartą tempė sunkius krepšius – ir šį kartą parsineš, per miegus pagalvojo Adomas.
Tuo tarpu moteris susikrovė daiktus ir jau buvo lauke, kai jai smarkiai skaudėjo galvą, nutirpo visa kairė kūno pusė, ji parkrito ir tada prarado sąmonę. Ją ištiko insultas nuo pervargimo, nuo sunkios naštos, užgulusios jos trapius moteriškus pečius. Tą rytą Adomas paskutinį kartą matė savo žmoną gyvą. Daugiau jokios Džesikos, ilsėkis ramybėje.
Tačiau dabar Adamas kasdien eina prie jos kapo kapinėse ir verkia karčiomis ašaromis, kad jos neįvertino, kad nesaugojo, kad klydo. Jie turėjo pasidalyti gyvenimo naštą tarpusavyje, būtų gyvenę kartu iki gilios senatvės, bet dabar jie liko vieni. Moteris negali vienu metu gyventi dviejų gyvenimų – savo ir vyro.
