Jaukus, nors ir senas močiutės Sofijos namas buvo vos įžiūrimas tarp įvairiausių žolynų ir gėlių. Tačiau labiausiai į akis krito meldai, nes jų buvo visa paletė spalvų ir porūšių. Kartais pažvelgus į frotinę malūną, atrodydavo, kad jos spyglys tuoj pradurs dangaus nesvarumo debesį.
Šio kiemo šeimininkė niekada nesėdėjo vietoje, ji nuolat dirbo, stengėsi, kad viskas būtų gražu. O kai saulė nusileisdavo už debesies, močiutė sėdėdavo ant suoliuko ir džiaugdavosi savo darbu, įkvėpdavo kiemo kvapą ir šypsodavosi kaip vaikas. Ji buvo kiekviename kampe, kiekvienoje gėlėje, stiebe – visame kame.
Senelė Sofija netgi mėgo kalbėtis su gėlėmis ir glostyti jas kaip anūkus. Pasitaikydavo, kad ji atsibusdavo su kitais gaidžiais, pasimelsdavo, eidavo dirbti į savo ūkį ir skubėdavo į sodą, o ten visos daržovės ir vaisiai įgaudavo jėgų, blizgėjo nuo ryto rasos – ir nė dėmelės. Viskas žydi, viskas gražu ir spindi. Namas tarsi vainike.
O koks Sofijos balsas, tarsi naktinio giesmininko. Nepaisant to, kad jai jau 80 metų ir ji daug patyrė, niekas negali sugadinti jos balso tyrumo. Kiek daug folkloro yra jos galvoje, kiek daug eilėraščių ir dainų, kurių niekas nežino! Vietiniai vaikai mėgsta ateiti pas ją pasiklausyti pasakojimų, pasakų ir dainų, o ji… ji tada būna septintame danguje iš laimės, nes jaučia vaikų širdžių šilumą ir noriai dalijasi su jais savo šviesa.
Kai buvo maža, Sofija gyveno geroje šeimoje ir turėjo jaunesnę seserį – Sarą. Nors giminaitės, bet tokios skirtingos. Sofija buvo rami ir šviesiaplaukė mergaitė, o Sara turėjo aštrų temperamentą ir tamsią ilgą kasą. Abi buvo itin išvaizdžios.
Kai atėjo metas tuoktis, šeima lyg pagal užsakymą persikėlė į kaimą, kur gyveno Maiklas – gražus, aukštas, didžiulėmis akimis ir banguotais plaukais. Jis iškart įsimylėjo Sofiją, o ji buvo jam artima. Netrukus jie pradėjo susitikinėti.
– “Sofija, ar būsi mano žmona?” – vieną vakarą paklausė jis.
– Noriu! – atsakė ji laiminga aidu.
Buvo gražus gražus spalio mėnuo, metas, kai gamta pasipuošia auksiniais ir purpuriniais prabangiais drabužiais. Nuotaką Sofiją ir jos drauges prie vartų pasitiko Maiklas, o jos suknelė merginai suteikė ypatingo švelnumo ir žavesio.
Ir kokios tai buvo vestuvės. Tikros linksmybės, tokių retai pamatysi. Jaunavedžiai buvo įsimylėjėliai, jie visus džiugino. Bet ne, ne visus. Jaunesnioji sesuo Sara buvo kaip ant mielių. Ji tai verkdavo, tai bėgdavo nuo žmonių. Ji elgėsi labai keistai. Bet jei tik ji būtų galėjusi žinoti. Jei tik Sofija tada būtų galėjusi žinoti, kad Sara taip pat buvo įsimylėjusi Maiklą.
Naujoji pora nusprendė gyventi netoli Sofijos šeimos, todėl iškart po vestuvių nusipirko nedidelį namelį. Jaunoji Sofija iškart ėmė rūpintis sodybos jaukumu, kaip tikra šeimininkė. Ji turėjo gražiausią kiemą visame kaime.
Viskas buvo gerai, bet buvo vienas niuansas. Sofija negalėjo pastoti. Dievas nedavė jai vaikų net po penkerių santuokos metų.
Jaunesnioji sesuo džiūgavo ir nuolat kartojo:
– “Kodėl nedrįsti turėti vaiko? Kodėl nesikreipi į gydytojus? Gydykis, nes kitaip Maiklas tave paliks, kam jam reikalinga serganti moteris?
Sofiją labai skaudino tokie žodžiai, ir atrodė, kad jos sielą drasko. Bet vis dėlto ji išklausė patarimų ir nuėjo pasitikrinti.
Gydytojai ilgai apžiūrinėjo moterį ir padarė išvadą, kad problema ne tik joje, bet ir jos vyre, jį taip pat reikia ištirti.
Tačiau vos tik Sofija pasakė, kad reikia ištirti Mykolą, vyras pasidarė violetinis ir sprogo iš pykčio:
– “Jei sergate, tai ir gydykitės. O aš esu sveikas.
Pokalbis nebuvo tęsiamas, o po kelių dienų paaiškėjo, kad Maiklas apgaudinėja savo Sofiją. Tačiau ji netikėjo gandais, nes dievino savo vyrą.
– Sofija, atsibusk! Tave apgaudinėja!
– To nebuvo, – tyliai atsakė ji.
Viskas taip tęsėsi tol, kol ji pamatė savo pačios seserį nuogą lovoje su Maiklu.
– Sara, ar tai tu?!
– Ko tu iš mūsų nori? Kas tave čia atvedė? Tu sugriovei Maiklo gyvenimą! Tu negali nuo jo pabėgti. Negi negali net pagimdyti vaiko? Tu esi invalidas!” Sara atsakė isteriškai.
Tada Sofija pagaliau suprato, kad nebenori gyventi su Maiklu, ir Sara su Maiklu persikėlė į kitą kaimą ieškoti laimės.
Dabar vieniša Sofija paguodą rado dainose ir kitoje kūryboje, augaluose ir geruose žmonėse. Jai pavyko ir viskas susitvarkė.
Praėjo daug metų, kai prie moters slenksčio priėjo žilaplaukė ir išsekusi Sara. Ji ilgai tylėjo, nes negalėjo net pažvelgti seseriai į akis, tiesiog puolė ir ėmė verkti:
– “Atleisk man, sese! Prašau, atleisk man! Žinau, kad suklydau ir pavogiau tavo laimę! Dabar atgailoju už savo nuodėmes.
– Sara?! Kelkis. Sofija stengėsi nuleisti seserį.
Seserys kalbėjosi iki vakaro.
– Aš labai sergu. Netrukus mirsiu. Noriu, kad prižiūrėtum Maiklą, jis prikaustytas prie lovos.
– O kaip dėl tavo sūnaus?
– Dabar jis mūsų išsižadėjo, kodėl turėtume jam rūpėti? Kai mes dirbome, jis paimdavo pinigų ir šiek tiek padėdavo, o dabar mes nesimatome jau ketverius metus.
Sara skaudžiai verkė, o Sofija užjautė seserį ir pasigailėjo jos.
Ji nusprendė rūpintis buvusiu vyru ir seserimi iki pat jos mirties. Jų vaikai į laidotuves atnešė tik vainiką. Sofija nebuvo pripažinta kaip šeima.
Diena iš dienos Sofijos namai spinduliuoja laime, jaukumu ir gerove. Atrodo, kad net gėlės susižavėjo tomis dainomis, todėl jos tokios gražios. Kaimynų vaikai nuolat žaidžia po plaustu, padeda ir klausosi.
– Ateikite čia, mano lakštingalos!” – kviečia juos ji nuo savo namelio slenksčio.
Jie bėga ieškoti vieni kitų, nes jaučia kvapnių šviežių pyragų su sūriu ir vyšniomis, kuriuos su ypatinga meile kepa močiutė Sofija, aromatą. Ji vis apkabina vaikus, juokiasi. Ji laiminga.
– Valgykite, vaikai. Aš esu visa už jus, visa už jus.
