Perduodant pagyvenusiam gydytojui gulėti dokumentus su tyrimų ir apžiūrų rezultatais. Vienintelė galimybė, kurią jis turėjo, buvo dirbtinis apvaisinimas. Nors jis siūlė ir toliau tikėti stebuklais ir bandyti viską daryti natūraliu būdu. Tik jis nesuteikė jokių garantijų. Svajonę apie vaiką buvo galima įgyvendinti tik taikant IVF.
Nebuvo ką spręsti. Laura ir Ričardas buvo kartu ketverius metus. Ir jie svajojo tik apie vieną dalyką: kūdikį. Igoris buvo mažiau emocionalus, bet Laura buvo ant proto netekimo ribos, jei greitai nepastos. Be to, ji labai pavydėjo savo draugėms, kurioms jau pasisekė tapti motinomis.
O ką dabar daryti? Imti paskolą? Bet ar tai pavyks, jei jau yra sudaryta hipotekos sutartis? O jei taip, kaip ją grąžinti? Ričardas turėjo močiutę, kuri taupė savo mylimam ir vieninteliam anūkui. Jai nereikėjo atsisakyti. Taigi pora nusprendė močiutei viską papasakoti.
Tik ji nebuvo pasiruošusi tokiam įvykių posūkiui. Jai tai buvo tikra nuodėmė. Ji tikėjo, kad jei jai nelemta pagimdyti vaiko, ji neturėtų griebtis dirbtinių priemonių. Vaikas buvo Dievo valia.
Laura bandė pakeisti mano nuomonę. Ji sakė, kad Bažnyčia neturi nieko prieš dirbtinį apvaisinimą. Tačiau mano močiutė nebepasitikėjo šiuolaikine bažnyčia. Ji siūlė geriau įsivaikinti vaiką, nei sukurti bejausmį žmogų.
Kita galimybė buvo Lauros tėvai. Jų finansai nebuvo tokie geri, bet jie kažką turėjo. Tėvas ne itin prieštaravo, bet paskutinį žodį tarė motina.
Tik ji šia idėja nebuvo entuziastingai nusiteikusi. Ji sakė, kad iš pirmo karto gali nepavykti. O antrą kartą gali ir nepavykti. Jos nuomone, dabar vaikams nebuvo laiko. Ričardas turėjo darbą biure ir hipoteką. Taip pat gyveno vieno kambario bute. Jokių sąlygų auginti vaiką. O mama tikėjo, kad gali įvykti stebuklas. Svarbiausia buvo labiau stengtis ir nieko neklausyti.
Tėtis bandė įsitraukti į pokalbį, bet mama buvo nepalenkiama. Ji taip pat papasakojo visiems savo giminaičiams. Pirmoji Laurai paskambino pačios mamos sesuo. Ir prasidėjo paskaita. Ji manė, kad taip Laura bando išlaikyti savo vyrą. Ji pradėjo pasakoti savo liūdną gyvenimo istoriją. Kad su trimis vaikais ji dabar liko viena. Laura norėjo vaiko sau. Jos vyras su tuo neturėjo nieko bendra.
Tačiau teta vis primygtinai reikalavo. Pradėjo pasakoti istorijas apie tai, kaip sunku moteriai vienai su vaiku be vyro pagalbos. Tada ji nuolat prašė giminaičių prižiūrėti kūdikį, kad galėtų pati gyventi. O vaikai tada galiausiai užauga ir nedėkingi.
Mano pačios vyresnioji sesuo buvo kita, kuri paskambino. Tuo metu ji su vyru atostogavo slidinėjimo kurorte. Tik kad sesuo nieko nesuprato iš mamos žodžių. Laura
ėmė pasakoti viską nuo pradžių: kad gydytojas patarė daryti dirbtinį apvaisinimą, kad ji su vyru ėmė prašyti giminaičių finansinės pagalbos, o visi tiesiog ėmė ją teisti. Laura nusprendė paprašyti sesers pagalbos.
Į tai jos sesuo ėmė teisintis, kad visi pinigai išleidžiami atostogoms. Galiausiai ji taip pat ėmė atkalbinėti seserį. Laurai buvo tik dvidešimt šešeri metai. Jos sesuo manė, kad dar neverta skubėti. Pati sesuo neketino susilaukti kūdikio iki trisdešimties metų. O jai buvo dvidešimt aštuoneri. Jai dabar prioritetas buvo poilsis: tiek daug gražių vietų, kurortų. Ji turėjo gyventi dėl savęs. Ir sesuo pritarė mamai, kad neverta išleisti tokios didelės sumos dirbtiniam apvaisinimui.
Viskas buvo aišku: mama jau buvo pasikalbėjusi su seserimi. Tad tegul nemeluoja, kad nieko nesuprato. Ir kiekvienas šeimos narys turėjo pasiteisinimą. Laura ėmė verkti savo vyrui. Maldavo paskolinti. Labai norėjo būti mama.
O paskui jos vyras irgi pradėjo kalbėti, kad dar truputį palauktų. Jis tikėjosi, kad netrukus gaus paaukštinimą ir tada galės nusipirkti didesnį butą. O tada būtų galima turėti vaikų. Laura to iš jo nesitikėjo. Ji labai įsižeidė. Jai buvo pats laikas susilaukti kūdikio, ir ji turėjo galimybių. Kodėl visi jos giminaičiai tokie beširdžiai ir nenori suprasti mergaitės?
