Helena per televiziją išgirdo istoriją apie mažą mergaitę, kurią dėl negalios paliko tėvai. Mergaitė buvo akla ir visiškai kurčia. Jos širdyje kažkas suvirpėjo, ir Helena nusprendė nuvykti į našlaičių prieglaudą ir pamatyti mergaitę.
Ko daugiau Helena galėjo norėti?! Puikus darbas, pilna šeima su vyru ir dviem suaugusiais, sveikais vaikais, nuosavas butas, vasarnamis, automobilis. Ir tada kažkas viduje sakė, kad ji turi aplankyti paliktą vaiką.
Pirmą kartą realybėje pamačiusi kūdikį, Helena iškart suprato, kad tiesiog privalo jį pasiimti namo. Ji turėjo ją įsivaikinti – tai buvo jos mergaitė. Nesvarbu, ką kas sakytų, Helena būtų padariusi viską, kad vaikas vėl atsistotų ant kojų.
-Žmona, jūs juk skaitėte jos ligos istoriją, ar ne?! Tikimybė ją išgydyti beveik neegzistuoja. – Direktorius kalbėjo audringai.
-Taip, aš ją perskaičiau, ir tai nesvarbu.
-Kodėl jums reikia invalido?! Tai nėra taip paprasta.
-Tai ne jūsų reikalas. Ji mano dukra!
Pasiėmusi Amandą namo (taip Helena vadino savo dukrą), ji ėmė jai skirti visą savo dėmesį. Kiekvieną dieną jos nuolat keliaudavo į ligonines. Helena tikėjo, kad jei ras gerą gydytoją, galės išgydyti savo vaiką. Vienos konsultacijos metu jai buvo pasakyta, kad būtina, jog vaikas būtų visiškai sveikas, o tada akys padarys operaciją, nors garantijų nėra.
Helenos vyras nepritarė jos interesams ir netrukus ją paliko, tačiau ji ir toliau kovojo už savo dukrą. Vieną dieną Helenai užsisakius picą, į jos duris pasigirdo skambutis. Amanda išsigando ir tuomet moteris suprato, kad dukra ją girdi.
O kai mergaitei buvo atlikta akių operacija, niekas netikėjo – tik motina stovėjo prie durų ir meldėsi Dievui. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad jos dukra matys. Įžengusi į kambarį, ji iš karto sutiko Amandos akis. Jos maža mergaitė, jos vienerių metų saulutė dabar matė.
Niekas jai nesuteikė šanso, bet tik motinos meilė ją išgelbėjo.
