Užaugau kaip uždara mergaitė, kuriai buvo sunku užmegzti naujas pažintis net savo namų kieme. Buvau per daug drovus, todėl dažniau sėdėdavau namuose ir pro langą stebėdavau kitų žmonių žaidimus. Taip ir pastebėjau Frenką. Jis buvo šiek tiek vyresnis už mane, o mama, dirbdama ne visą darbo dieną mokyklos virtuvėje, kartais man apie jį papasakodavo.
Jis augo tik su močiute, todėl gaudavo socialinę pašalpą ir paprastai gaudavo pagalbą iš mokyklos. Visi tiesiog meldėsi, kad jo močiutė gyventų ilgiau ir berniukas galėtų studijuoti universitete. Pats Frenkas mokėsi sočiai, bet buvo aktyvus ir linksmas vaikas, mėgo sportą, ypač futbolą. Kartą žaisdamas netoliese jis vos neišdaužė mūsų lango, tada storai paraudonavo ir ištarė vos girdimą: “Atsiprašau.
Matyt, močiutei paraginus, Frenkas anksti metė mokyklą ir įstojo į technikos mokyklą. Kurį laiką jis dar buvo šalia, o paskui močiutės nebebuvo. Mama sakė, kad Frenką dar galima nuvežti į našlaičių prieglaudą. Nežinau, kas tiksliai nutiko, bet jis labai ilgai negrįžo namo.
Praėjo daug metų. Frenkas turbūt baigė mokyklą, o aš pats įstojau. Ir mes su juo susidūrėme visai atsitiktinai per bendrą pasirenkamąjį dalyką universitete. Po technikumo jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, ir dabar buvo vienas vyriausių klasėje, bet mokėsi iš biudžeto ir stropiai. Jis mane atpažino ir pasiūlė kartu išgerti kavos bei pasikalbėti.
Jis nemėgo kalbėti apie savo gyvenimą, tarsi gėdijosi, bet visada norėjo išgirsti mano naujienas. Vis dažniau girdėdavau, kaip jis atsidūsta ir pasakoja, kaip gailisi, kad anksčiau nedraugavome, nors gyvenome taip arti. Bet dabar mes tikrai esame beveik draugai. Gaudau jo smalsų žvilgsnį, porą kartų per savaitę kartu geriame kavą, o kartais grįžtame tuo pačiu autobusu.
Galbūt tai jau akivaizdu, bet Frenkas man patinka. Stipriai ir ilgam. Bijau pati žengti pirmą žingsnį, kad jo neišgąsdinčiau, bet kas, jei verta? O kas, jei jis taip pat bijo, galvodamas, kad dėl savo gyvenimo nesėkmių nėra kažko vertas, todėl laukia, kol aš pirmoji pakviesiu jį į pasimatymą?
