Turiu vieną draugę, jos vardas Olia. Su ja draugauju jau trisdešimt metų. Ji yra nuostabus žmogus ir būtų buvusi puiki mama, tik jiems su vyru nepavyko susilaukti savų vaikų. Dievas jų nedavė, bet pora neišsiskyrė, tikriausiai dėl stiprios tarpusavio meilės.
Aš pati turiu vaikų – dvi dukras. Olia taip pat tapo jų krikštamote – juk ji yra mano geriausia draugė ir gyvena netoliese. Kodėl gi ne. Vis prisimenu, kaip Olja žaidė su mano vaikais ir ne kartą sėdėjo su jais, kai paprašydavau. O paskui kartu verkdavome virtuvėje, kad ji neturi savo.
O paskui vieną dieną paskambino jos giminaičiai ir pasakė, kad viena tolima giminaitė iš tėvo pusės nusprendė atiduoti savo vaiką, savo sūnų, į vaikų namus. Esą gydytojai jam nustatė nelinksmą diagnozę, o pinigų jam gydyti nebuvo. Ir jo motina tokia – bėgioja tik po vyriškas kelnes, vaikas jai nereikalingas.
Tada Olia papasakojo man apie šią situaciją ir pasakė, kad jaučia, jog turi ten nuvykti ir pamatyti šį vaiką. Kaip vėliau man pasakojo jos draugė, vos pamačiusi vaiką ir jo varganas akis, ji iškart suprato, kad turi jį pasiimti – jokios pastogės. Ir jos vyras sutiko.
Ak, jiems nebuvo lengva su kūdikiu. Daugiau nei metus truko reabilitacija ir seansai pas įvairiausius specialistus. O berniukas buvo autistas – ir vis dėlto jie sugebėjo padaryti viską, ką galėjo, kad jį išvežtų.
Nepatikėsite, bet dabar Vovui 24 metai, jis normalus jaunuolis, turintis du aukštuosius išsilavinimus ir sporto medalius. Vakar grįžau iš jo vestuvių.
