XXI amžiuje girdėti apie visiškai neprisitaikiusius žmones atrodo neįtikėtinai keista, bet jie egzistuoja. Paimkime tik šeimas, kuriose tėvai siaubingai saugo savo vaikus. Tokiose šeimose vaikas yra pasaulio centras, net jei jam 50 metų, viskas jam paduodama ant sidabrinės lėkštutės. O paskui tėvų nebelieka, ir vaikas lieka vienas žiauriame tikrovės pasaulyje, kur kiekvienas už save. Šioje istorijoje bus pasakojama būtent apie tokį atvejį.
Jie turėjo puikią šeimą – motiną, tėvą ir dukrą. Jie gyveno gerai, visko jiems užteko. Kodėl gi ne – šeimos tėvas nuolat važinėjo į darbą Rusijos šiaurėje ir nešė padorias sąskaitas. Todėl jie nusprendė, kad jo žmonai nėra reikalo dirbti – ji gali būti namų šeimininkė ir kurti jaukius namus. Dukrai taip pat nieko nereikėjo, nes tėvas žadėjo visus išlaikyti. Todėl ji nelankė mokyklos ir galiausiai niekur nedirbo. Tai buvo tarsi pasaka. Taip, bet tik kol kas.
Visas kaimas šurmuliavo nuo šios žinios. Sara mirė sulaukusi šešiasdešimt penkerių – jai sustojo širdis, o Donna liko viena. Kaip tai galėjo būti! Ką ji dabar darys? Donna nesugebėjo net kiaušinio išvirti – viską už ją darė mama.
Būdama keturiasdešimties, Donna iš tiesų buvo viena. Jos tėvas uždirbdavo pinigų ir išlaikydavo ją ir motiną, bet paskui išvyko į kitą pasaulį. O dabar mirė ir jos motina, kuri organizuodavo jos gyvenimą ir neleisdavo dukrai net lėkštės po savimi išsiplauti.
Visiškai nepripratusi prie gyvenimo šiame pasaulyje, Donna liko viena. Laimei, liko bent jau jos namai ir santaupos.
Kyla klausimas – kodėl savo vaikus paversti moraliniais invalidais? Tėvai, jūsų vieną dieną nebeliks – priešingai, turėtumėte išmokyti savo vaikus pasirūpinti savimi ir būti savarankiškus, ar ne?
