Kai su vyru susituokėme, įsigijome skalbimo mašiną. Tai buvo brangiausia dovana. Mano broliai turėjo specialiai susimokėti, kad mus pradžiugintų. Po vestuvių persikėlėme į nuomojamą butą. Mano broliai gyveno netoliese, todėl mums teko susikirsti su uošviais. Tačiau mūsų santykiai buvo įtempti.
Mano vyresniojo brolio žmona buvo labai sukalbama, bet nepavojinga. Iš viduriniojo brolio žmonos Amandos buvo galima tikėtis bet ko – atsiskyrėliškos, užsisklendusios, tylios. Mes beveik niekada nesilankėme vieni pas kitus, bet sūnėnai nuolat atvykdavo pas mus. Ypač Amandos šešiametis sūnus ir ketverių metų dukra.
Jie ateidavo iš anksto nepranešę, patys atidarydavo duris ir pasiimdavo viską, ko norėdavo. Jaunystėje buvau labai drovus – bijojau net žodžio jiems ištarti. Gimus dukrai situacija dar labiau pablogėjo. Gyvenome labai kukliai, turėjome viskam taupyti pinigus. Sausainius, vaisius, mėsą pirkau tik dukrai, o su vyru išsiversdavome su likusiu maistu.
Mano sūnėnai jautėsi laisvai, galėdavo laisvai naršyti po visus stalčius ir daryti kratas. Aš juos, žinoma, vaišinau, bet vieno gabalėlio jiems neužteko, jie turėjo suvalgyti viską. Kai buvau vaikas, tėvai mane mokė neimti nieko neatsiklausus, bet čia net nekvepėjo auklėjimu. Kai supratau, kad žodžiais problemos neišspręsiu, ėmiau uždarinėti duris. Jie galėjo šūkauti ir šūkauti valandų valandas. Tada mano vyrui trūko kantrybė, jis su jais pasikalbėjo, ir bėgimai liovėsi.
Vieną dieną gaminau vakarienę, o Amanda įėjo nesibeldusi. Ji net nepasisveikino, iškart paklausė:
– Kur skalbimo mašina?
– Vonios kambaryje, – atsakiau iškarto.
– Mano sugedo, tad pasiimsiu ją. Tavo brolis man pažadėjo naują, o jis paėmė ir atidavė tau. Taigi aš ją konfiskuoju!
– Tavo vyras ne vienintelis man jį atidavė. Visi broliai prisidėjo.
– Man nerūpi, kas man jį davė. Niekas manęs neprašė, aš nesutikau. Kaip aš turiu skalbti skalbinius, savo rankomis? Greitai išneškite skalbinius iš ten.
Pradėjau viską išnešti ir verkti iš pykčio. Ji net nekreipė dėmesio, pasiėmė skalbimo mašiną ir išėjo. Kai pamačiau, kad ji pakabino skalbinius, paprašiau grąžinti skalbimo mašiną. Tačiau atsakydama išgirdau kategorišką “ne”. Sužadėtinė su manimi elgėsi įžūliai – nusprendė problemą spręsti su savo vyru. Jis iš karto nuėjo pas savo brolį. Jie ilgai kalbėjosi, grįžo ir pasakė:
– Amanda, matyt, nesiruošia keistis. Kai gyvenau pas juos prieš susituokdami, ji ir mane išvarė iš proto. Nesijaudink dėl automobilio, brolis pažadėjo man naują. Jis savo pažadą ištesėjo. Mano brolis atsiprašė žmonos, bet nieko negalėjo padaryti.
Nuo to laiko su Amanda nekalbėjau, nors praėjo daug metų. Ji vieniša ir amžinai nepatenkinta, dėl savo kvailo charakterio neturi net draugų. Dukrytė bandė užmegzti su manimi ryšį, kvietė į svečius, bet, matyt, negalėjau paleisti senų nuoskaudų.
Kai mano uošvė tapo vyresnė, ji šiek tiek pasikeitė, tapo išmintingesnė ar kažkas panašaus. Ji suprato, kad be draugų ir artimųjų sunku išgyventi šiame pasaulyje. Aš jos neatstumiu, bet ir neįsileidžiu jos į savo artumą.
Mūsų vaikai užaugo, jie bendrauja tarpusavyje, bet mano sūnėnas yra Amandos kopija, kai jis buvo mažas. Jis netgi “išviliojo” iš savo paties tėvo pinigus. Apskritai, genetika yra genetika, arba, kaip sakoma, žodžių iš mano lūpų neišmesi.
