Gimiau Tverės srityje. Dabar man dvidešimt dveji metai. Mano tėvas ir motina paliko šį pasaulį visai neseniai, todėl be gailesčio galėjau palikti savo mažą gimtinę. Mano tėvo ir motinos laidotuvės buvo labai kuklios, nes į jas beveik niekas iš giminės neatėjo, nors ir tėvas, ir motina turėjo gana daug.
Kai laidotuvės baigėsi, visi giminaičiai turėjo neatidėliotinų reikalų. Na, tai jų reikalas, neduok Dieve! Po laidotuvių nusprendžiau, kad geriau išvažiuosiu iš miesto, nes prisiminimai man buvo per daug skausmingi.
Mano gimtajame mieste reikalai klostėsi nekaip. Viskas prasidėjo dar vidurinėje mokykloje, kur mane labai skriaudė bendraklasiai. Baigęs mokyklą ir pradėjęs dirbti buvau amžinas savo vadovų “bičas”. Truputį pagalvojau ir nusprendžiau pabandyti laimę svetimoje šalyje, o tam pardaviau tėvų namą ir išvykau ieškoti geresnio gyvenimo į Krymą, ten nusprendžiau nusipirkti nedidelį žemės sklypą, kuriame ateityje pasistačiau nedidelį šimto penkiasdešimties kvadratų namą.
Pagal Krymo standartus toks namas buvo laikomas vidutiniu, o pagal Tverės standartus – didžiuliu. Baigęs statybas padariau savo namo nuotraukas ir paskelbiau jas įvairiuose socialiniuose tinkluose. Statydamas namą skambinau daugeliui savo giminaičių, konsultavausi su jais, bet jie sakė, kad nieko nežino. Nė vienas iš jų man niekuo nepadėjo, net geru patarimu.
Atėjus vasarai, visi giminaičiai pradėjo man skambinti, sakydami, kad nusprendė vasarą praleisti Kryme, ir prašė, kad atostogų metu leistų jiems apsistoti mano name. Aš gal ir būčiau sutikęs, bet kodėl jie buvo tokie nesąžiningi?
Kai palaidojo mano tėvą ir motiną, jų giminaičiai neturėjo laiko atvykti, o finansiškai man tada niekas nepadėjo, jie man tada sakė, kad vos suduria galą su galu. O dabar jie važiavo atostogauti į Krymą, o tai, atsiprašau, nėra pigus malonumas.
Tą vasarą sužinojau, kad atsitiko taip, jog turiu daug šeimų, ir jie visi mane labai myli ir manęs pasiilgsta. Net buvę bendraklasiai ėmė man rašyti ir girti mane, molodychina, tiesiog super ir taip pat ėmė prašyti aplankyti.
Man nusibodo jų veidmainystė. Ir aš norėjau visus šituos šposininkus pastatyti į vietą, ir socialiniuose tinkluose parašiau, kad tai buvo mano nekalta apgaulė ar svajonė, tai kaip kam patinka. Po to paskelbiau senos lūšnelės nuotrauką ir visiems pasakiau, kad viską praradau, todėl galiu nusipirkti tik šią lūšnelę, o paskui parašiau, kad visi laukia manęs apsilankymo, gal galės padėti kaip nors suremontuoti mano namą. Kai tai padariau, visi mano giminaičiai ir draugai vėl dingo. Jie visi vėl turėjo neatidėliotinų reikalų, ir, kaip paaiškėjo, visi buvo vargšai kaip bažnyčios pelės.
Dabar galvoju, kodėl žmonės tokie veidmainiai, o pasaulis toks žiaurus? Dabar guliu saulėje paplūdimyje ir galvoju, kad norėčiau šias nuotraukas paskelbti savo puslapyje. Bet paskui nusprendžiau, kad neketinu “mosuoti raudonu skuduru prieš bulių” ir sukelti žmonėms pavydą. Galbūt kitais metais paskelbsiu savo tikrų namų nuotrauką, kad galėčiau patikrinti savo šeimą.
