Vaikai iš tiesų užauga, kai jiems nebereikia tėvų pagalbos, kai jie išmoksta patys eiti pas gydytoją, keliauti į įvairius miestus, pirkti bilietus ir važiuoti traukiniais… Anksčiau mums visada padėdavo mama ir tėtis, o štai dabar jau mokame viską daryti patys, o tuos, kurie mums dovanojo gyvenimą, prisimename tik per šventes ir tik todėl, kad reikia paskambinti ir pasveikinti.
Laikui bėgant taip tapo ir mano šeimoje. Mamai skambindavau porą kartų per metus, kad pasveikinčiau ją su gimtadieniu ar Tarptautine moters diena, o su tėčiu kalbėdavau retai. Nors gyvenome tame pačiame mieste, greitai nutolome vienas nuo kito. Atsiradus vaikams, net nemaniau su jais varginti senelio ir močiutės, o siunčiau juos į būrelius ir išvykas su draugais. Mano bendravimas su uošve buvo šiltesnis ir nuolatinis nei su tėvais. Ir man atrodė, kad jiems tai tiko.
Praėjusią vasarą, kai su vyru ir vaikais buvome pajūryje, tėvas man paskambino. Jis pasakė, kad mano mama ligoninėje, ją ištiko insultas, ir aš turiu tuoj pat atvykti. Dabar suprantu, kad tai buvo savanaudiška iš mano pusės, bet paprašiau:
– Ar mano buvimas galėtų kuo nors padėti? Juk aš ne gydytojas. Ji ateis į protą.
Tačiau mano motinai nepagerėjo. Po dviejų savaičių jos nebebuvo, o tėvą pamačiau per laidotuves. Jos mirtis jį labai prislėgė, jo veidas tapo pilkas, pečiai visada buvo nuleisti, jis į visus žiūrėjo skaudžiai, susiraukęs. Aš taip pat.
Tėtis buvo senas, jam buvo sunku tvarkytis namuose, o mano uošvė man priminė, kad ji dirbo ne visą darbo dieną slaugos namuose. Personalas ir patalpos ten buvo puikios, todėl tėvas ten nebūtų toks vienišas ir juo būtų pasirūpinta.
Mano tėvas nebuvo labai patenkintas šia žinia. Jo nepaguodė net tai, kad nieko neketinome daryti su jo butu, tegul jis stovi. Jis piktinosi manimi, svainiu ir sutiktuvėmis, bet kantriai tylėjo. Daugiau nei pusę metų jis nieko nesakė, įsitaisęs iš pažiūros jaukiame kambarėlyje.
Buvau su vaikais susitikime, kai uošvė mane įkalbėjo. Jai paskambino pirma, nes ji buvo pamainoje.
– Tėtis susirgo, atvažiuok greičiau.
Iš jos neramaus tono supratau, kad tėčiui tikrai blogai. Palikau vyrą su vaikais ir nuėjau į namus, kur jis buvo. Jis gulėjo savo tuščiame kambaryje po lašeline ir dejavo iš skausmo. Jo kraujospūdis buvo šoktelėjęs, ir jie turėjo jį išpumpuoti.
– Tėti, gerai, kad esi gyvas, – pasakiau, nelabai galvodama apie tai, kaip tai jam skambėjo.
– Gerai? Gyvas? – jis vėl manęs paklausė. – Ar gerai, kad tu moki už tai, kad aš čia gyvenu? O gal manai, kad aš čia gyvenu ypatingu būdu? Į lovą ir iš lovos, tai ne gyvenimas, tai pasityčiojimas. Mane įžūliai išplėšė iš nuosavų namų, neleido valgyti, ko noriu, neleido vaikščioti, kur noriu. Esu tarsi mažas vaikas, uždarytas darželyje, į kurį neįrašiau. Ir viskas, ką man sako aplinkiniai darbuotojai, yra tai, kad turiu gerai valgyti, gerai jaustis, nes už tai moka mano dukra.
– Jei tau nepatinka čia esantis meniu, galiu paprašyti atnešti ką nors naminio…
– Teisingai, – nežiūrėdamas į mane atsisuko į sieną, – tu viską darai tik dėl savęs ir į viską žiūri vienpusiškai. Ne taip tave auklėjau, bet taip išėjo. Ir tu manai, kad tavo vaikai elgsis su tavimi kitaip? O gal jie atiduos tave į blogas rankas ir nesivargins tavęs tikrinti, kol mirsi?
Man gerklėje susikaupė gumulas. Nežinojau, ką sakyti, nes tikrai maniau, kad tėčiui bus geriau. O aš… nenorėjau atsidurti jo vietoje. Nepagalvojau apie tai iš anksto, bet buvau įsitikinusi, kad man niekada nereikės prieš savo valią palikti namų ir sugyventi su pagyvenusiu kaimynu, kurio nepasirinkau.
– Atsiprašau, tėti, – paprašiau.
Po savaitės mudu su vyru parsivežėme tėtį namo. Mes vis dar būname užsiėmę, bet stengiuosi bent jau vaikus palikti su tėčiu, kad jam niekada nebūtų nuobodu. Mano uošvė taip pat jį tikrina. Lankau jį taip dažnai, kaip tik galiu. Kartais net labai dažnai, bet tėtis atrodo tikrai laimingas.
Štai, mes lyg ir abu suaugę, abu galime viską daryti patys. Man jo nereikia, ir jam manęs nereikia. Bet matau, kad jis daug laimingesnis, kai esu šalia.
