Mes su vyru esame įsitikinę, kad mano giminaičiai nėra vargšai. Tačiau jie visada skursta. Visus šiuos metus gyvename nuomojamame bute, o jie net nenori mums padėti. Kaip taip gali būti?
Kai ištekėjau už Ronaldo, žinojau, kad jis kilęs iš turtingos šeimos. Ne, negalvok apie mane blogai, ištekėjau iš meilės. Nesėdėjome ant sprando jo tėvams ir iškart po vestuvių persikėlėme į nuomojamą butą. Sunkiai dirbome ir taupėme kiekvieną centą, nes svajojome apie nuosavą kvadratinį plotą.
Jo tėvai matė, kaip kovojame su skurdu, bet nieko nedarė. Metams bėgant, nė kiek nepriartėjome prie savo tikslo. Dėl to net nedrįsome turėti vaikų.
Vieną dieną mano vyro tėvai dar kartą paklausė, kada mes jiems padovanosime anūkų. Tiesiai šviesiai jiems pasakiau, kad pirmiausia turėtume nusipirkti butą. Bet niekas mano užuominos nesuprato, mano uošvė tik šyptelėjo.
O po mėnesio ant testo pamačiau dvi eilutes. Pasidaryti abortą būtų buvę kvaila. Nusprendžiau nueiti tiesiai pas gimines ir paprašyti pinigų pradiniam įnašui. Prieš tai su džiaugsmu jiems pranešėme naujieną, nes manėme, kad jie bent šiek tiek suminkštės.
Taip, jie apsidžiaugė, bet net nepagalvojo mums padėti. Mano uošvė pakeitė veidą ir pasakė, kad jie neturi tiek pinigų. O aš žinau, kad ji meluoja. Mano uošvis ketina keisti automobilį, jis nori nusipirkti visureigį. Ar tai normalu?
Iš karto pasakiau vyrui, kad jo tėvai neleis vaiko. Jis neturės senelių. Pasirodo, automobilis svarbiau, o mano anūkas tegul klaidžioja po svetimus butus. Nenoriu tokių godžių giminaičių.
Ruošiuosi susilaukti kūdikio. Tikėjausi, kad mano giminaičiai ateis į protą ir persigalvos. Bet deja. Jie net neskambina, nes įsižeidžia dėl manęs.
Tikiuosi, kad kada nors galėsime susitaupyti būsto paskolai. Apsieisime ir be giminaičių – tegul jie dabar perkąs gerklę. Mano vyras sako, kad esu per daug tvirtos nuomonės, bet aš manau, kad elgiuosi teisingai.
Jei nenori duoti pinigų, nematysi anūko.
