Mano teta savo vaikus aplanko retai, daugiausiai kartą per metus. Ji pati yra kilusi iš kaimo, todėl miestas jai svetimas. Toli nuo rajono centro nevažiuoja, o paskui – jei bulves reikia parduoti. Senelė atvažiuoja tik vienai dienai. Ryte ji važiuoja pirmu autobusu, o paskutiniu grįžta atgal. Kelionė jai užtrunka keturias valandas.
– Mama, ką tu veiki? Pasilik bent nakvoti, – iš pradžių prašė manęs dukrytė.
– Su kuo aš paliksiu namus, dukra? – atsakė mano teta.
– Tėvas prižiūrės gyvulius, pasilik, – čirškėjo dukrytė.
Mano uošvė nepakeitė savo principų. Atvažiavo, išdalijo dovanas ir grįžo į gimtinę. Vieną dieną uošvė paklausė savo brolio žmonos, kuri gyveno kaime kartu su uošve, kodėl jos giminaitė į miestą atvyksta tik kelioms valandoms.
– Argi ji nesakė? – stebėjosi ji.
– Ji atsakė, kad jos laukia namiškiai ir kad vyras vienas nesusitvarkys.
– Žinoma, ji nebuvo pripratusi prie miesto tualetų. Štai dėl ko.
Ir iš tiesų! Vizito metu mano uošvė nė karto nenuėjo į tualetą. Kai vaikai atvyko į kaimą, jie tiesiai paklausė mamos, ar taip yra.
– Nesu įpratusi, kad vaikai eitų į tualetą namuose, todėl jie ir stato tualetus, – atsakė močiutė.
– Bet juk taip jie gyvena mieste! – pasakė mano sūnus.
– Jūs gyvenate, o aš negaliu. Mano tėvas visai neateina pas tave, nes neįpratęs toleruoti. Nesipiktink manimi, ateik pas mus. Pas mus grynas oras, o senelis anūkui pastatė žaidimų aikštelę.
Dukterėčia po šio pokalbio iškart atsikvėpė. Ji pagalvojo, kad uošvė jos nemėgsta, įsižeidė. Nuo to laiko ji su vyru pradėjo dažniau atvažiuoti į kaimą.
Ar jums nutiko tokia nenugalima jėga?
