Mano uošvė bando mus atkalbėti nuo hipotekos paskolos ėmimo. Ji primygtinai reikalauja, kad gyventume su jais, o tada jų namas vis tiek atiteks mano vyrui, nes jis yra vienintelis jų paveldėtojas. Bet mano vyro motinai dabar tik keturiasdešimt penkeri, o mano tėvui – keturiasdešimt septyneri, tai koks čia palikimas?
Mes su vyru esame vienodo amžiaus, mums dvidešimt penkeri. Abu su vyru dirbame, mūsų atlyginimas leidžia mums išsinuomoti būstą, todėl nenoriu gadinti santykių su vyro giminaičiais dėl kasdienių problemų.
Mano sutuoktinio tėvai reikalauja gyventi kartu. Iš pradžių ji tik suspaudė lūpas, o paskui pradėjo aktyviai primygtinai reikalauti. Mano tėvai turi trijų kambarių butą, vietos užtenka visiems, bet aš nenoriu ateiti į svetimą teritoriją, nes ten jausiuosi kaip svečias. Man nelabai patogu gyventi vyro tėvų namuose.
Prasidėjus karantinui, buto, kurį nuomojomės, šeimininkė paprašė mūsų išsikraustyti, nes planavo į jį įsileisti savo dukterėčią su šeima. Greitai neradome mums tinkamo būsto, todėl teko apsigyventi pas jo tėvus. Mano uošvė ir uošvis pasirūpino, kad jaustumėmės laukiami. Motina manęs neterorizavo, bet vis dėlto nuolat kartojo, kad tą ir aną darau ne taip.
Mes su vyru jau anksčiau galvojome imti būsto paskolą, bet tada supratome, kad atėjo laikas. Nusprendėme, kad kol turime galimybę, turėtume pasistengti kuo daugiau sutaupyti. Žinoma, aš norėjau kuo greičiau išsikraustyti iš uošvių, bet supratau, kad jei persikelsime į nuomojamą būstą, teks taupyti ilgai.
Nepaisant to, kad mano uošviai nesikišo į mūsų reikalus, jie susikūrė savo tradicijas ir įpročius, kurie labai skyrėsi nuo mūsų. Mes su vyru nuolat prie jų prisitaikome, nes taip pat atvykome į jų teritoriją. Iš pirmo žvilgsnio tai nebuvo didelė problema, bet vis tiek jaučiausi nejaukiai su vyro giminaičiais.
Nuo pat pirmųjų bendro gyvenimo su uošve dienų ji nušalino mane nuo maisto gaminimo. Ji man švelniai paaiškino, kad tai jos karalystė ir niekas kitas ten negali eiti. Tačiau man labai sunku valgyti tai, ką ji gamina, nes ji pernelyg mėgsta prieskonius, o į patiekalus labai daug deda svogūnų.
Gal kam nors tai gali pasirodyti nereikšminga detalė, bet man tai kelia rimtų problemų, nes nusprendusi gaminti pati sau, uošvė įsižeidė ant manęs, manė, kad padariau ją bloga šeimininke.
Kiekvieną penktadienį mano uošvė atlieka generalinį valymą. Po darbo ji išvalo visą butą. Mes su vyru grįžtame iš darbo labai pavargę: norime tik greitai eiti miegoti, o ji piktinasi, kad mes kažkaip viską darome. Kai paklausiau, kodėl ji valo penktadieniais, o ne šeštadieniais ar sekmadieniais, ji atsakė, kad savaitgalį turėtume pailsėti.
Ir tokių smulkmenų užtenka. Visą tą laiką mano sielą šildė tai, kad mano uošvė iš manęs nesityčiojo, tiesiog ji taip elgiasi ir kad visa tai mano gyvenime yra laikina.
Su vyru sutarėme nesakyti jo tėvams, kad taupome nuosavam būstui. Sumokėjome pusę komunalinių mokesčių, davėme giminaičiams pinigų maisto produktams pirkti, o likusią sumą susitaupėme. Ir tada vieną dieną pradėjome kalbėti apie automobilį, kurį nusipirko mano sutuoktinio pusbrolis. Tada mano tėvas pasakė mano vyrui, kad turėtume pagalvoti ir apie asmeninį automobilį, o mano vyras atsakė, kad mums svarbiau nusipirkti nuosavą būstą.
– Kiek metų turite taupyti? – paklausė mano uošvis. Tada mano vyras pasakė mano tėvui, kad mes taupome ne butui pirkti, o būsto paskolos įmokai mokėti.
– Jūs galite gyventi pas mus, kam jums reikalinga būsto paskola? Jūs gausite mūsų butą! – pasakė mano uošvė.
Mes su vyru pradėjome aiškinti, kad norime gyventi atskirai. Tačiau vyro tėvai pasakė, kad tai kvaila, nes jei gyvensime pas juos, nereikės per daug mokėti bankui. Kai mano uošvė suprato, kad taip su mumis nesusikalbės, ji ėmė mums sakyti, kad turime galvoti apie savo vaikus, o ne apie hipoteką.
Kiekvieną dieną turėjome klausytis jos argumentų už gyvenimą kartu. Man jos žodžiai neturėjo jokios įtakos, bet mano vyras pradėjo suprasti jos mintis, o paskui jis man pasakė, kad mama buvo teisi. Tuo metu jis man sakė:
– Jis pasakė: “Mums nereikia šios hipotekos. Mano motina buvo teisi. Gyvename taikiai, be ginčų. Ir kai ateis laikas, šis butas bus atiduotas mums.
– Po penkiasdešimties metų šis butas bus mūsų. – Pradėjau piktintis.
Tačiau po šio pokalbio mano vyras ėmė vis dažniau kalbėti apie tai, kad jo tėvas ir mama jau seni ir jiems gali pradėti reikėti priežiūros, o hipoteka yra prievolė, mums bus daug sunkiau mokėti, kai išeisiu motinystės atostogų.
Bet aš noriu būti visateisė šeimininkė savo namuose jau dabar, o ne laukti, kol mirs mano uošvė…
