– Sūnau, ar gali nueiti į parduotuvę arba sutvarkyti namus?
– Aš esu užsiėmęs.
Jau daugelį metų Saros bendravimas su sūnumi apsiriboja amžinaisiais “aš to nedarysiu”, “neturiu laiko” ir “vėliau”. Šiandien Sara nusprendžia pabandyti dar kartą.
– Sūnau, neturiu laiko, namuose prisiėmiau daug darbų. Arba pats eik į parduotuvę, arba vakarieniauk su vakarykšte bandele.
– Nesuprantu, kas čia tokio.
Sūnus taip trenkė durimis, kad vos nenukrito tinkas. Ir šis bandymas kaip nors padėti sūnui baigėsi visišku fiasko. Su paaugliais nėra lengva. Tai pats sunkiausias amžius. Šiuo atveju laikas yra geriausias pagalbininkas. Tačiau sūnus jau seniai išaugo iš šio amžiaus, jam per trisdešimt. Sara giliai įkvėpė, kad susilaikytų, ir pati nuėjo pasiimti maisto produktų. Jai būtų patikę niekur neiti, bet jai taip pat reikėjo ko nors valgyti.
Pakeliui į parduotuvę motina galvojo, kad ji pati kalta, jog sūnus užaugo įžūlus ir tingus. Pagalvojus, kad būdamas trisdešimt ketverių jis niekada nedirbo. Kai buvo vaikas, jam niekada nieko neatsisakydavo, ji dėjo daug pastangų, kad sūnus bent ką nors nuveiktų, bet niekada neleido jam pačiam priimti sprendimų. Rezultatas buvo visiškas sūnaus nenoras dirbti, jis net atsisakydavo eiti į parduotuvę.
Kai Sara ėmė prie viryklės gaminti vakarienę, ji buvo tiesiog išsekusi. Jai buvo labai sunki diena. Visą vakarą buvo praleidusi ant kojų. Po vakarienės ji toliau rašė ataskaitas iki ryto.
– Troškinys? Žinai, kad negaliu jo pakęsti, – berniukas nepatenkintu veidu atsitraukė nuo stalo. – Na, galėtum bent bulvių košę ir kotletus pagaminti. Arba bent jau iškepti mėsos pyragą.
– Neturiu jėgų kepti pyragus ar kepti kotletus, – atsakė mama.
– Mama, juk žinai, kad visi žmonės pavargsta, man irgi jau svaigsta galva nuo kompiuterio. Visą dieną praleidžiu naršydama laisvas darbo vietas ir siųsdama savo CV. Bet aš tau nesiskundžiu.
Sara vos galėjo susilaikyti nerėkusi ant sūnaus. Ji puikiai žinojo, kaip jos sūnus ieško darbo. Kiekvieną rytą naršyklėje jis atsidaro skirtuką su laisvomis darbo vietomis ir apsimeta beprotiškai susirūpinęs ir užsiėmęs. Vakare vėl viskas iš naujo. Per visą šį laiką jis išsiuntė tik du gyvenimo aprašymus dviem didžiausioms jų miesto įmonėms. Jis rašo joms kas šešis mėnesius ir tada su pasitenkinimo jausmu laukia, kada sulauks atsakymo. Mano sūnus nesutiktų su niekuo mažesniu.
– Galbūt turėtume ieškoti ko nors lengvesnio? – Sara piktai paklausė sūnaus.
– Ką tu turi omenyje, lengviau? Gal vis dar nori, kad eičiau iškrauti vagonų? Esu tau, mamyte, labai dėkinga už palaikymą! – Sūnus pakilo nuo stalo net nepajudinęs troškinio. Berniukas apsimetė įžeistas ir pažemintas mamos. Jis taip darydavo kaskart tik tam, kad motina kurį laiką jo nevargintų klausimais.
Jam patiko sėdėti namuose ir niekur nedirbti. Jis buvo taip įpratęs gyventi! Jis niekada nenorėjo dirbti. Jis puikiai žinojo, kad negaus vadovo pareigų, bet ir toliau atkakliai rašė šioms dviem bendrovėms, nes tai leido jam likti namuose. Sara nusprendė, kad šiandien ji neketina tiesiog pasiduoti.
– Niekada neisiu iškrauti geležinkelio vagonų ar sėdėti prie kasos aparato. Sutiksiu dirbti tik vadybininkės pareigose arba apskritai niekur nedirbsiu! – Sūnus supriešino motiną su šiuo faktu.
Ar jis yra neklaužada, ar daro tai tyčia? Žinoma, tyčia, nes jis puikiai žino, kad vadovų pareigų užimti negali.
– Man nusibodo tave nešiotis ant nugaros. Tu niekur nedirbi, nenori padėti namuose! – pasakė motina sūnui. – Man visai nesvarbu, kur tu dirbi, nes manau, kad kiekvienas darbas vertas pagarbos, tik noriu, kad pradėtum bent kažką daryti.
Po šių žodžių Sara jau buvo užtrenkusi duris.
Pasiginčijusi su sūnumi, ji nuėjo į savo kambarį ir atsisėdusi ant kėdės žiūrėjo į sieną. Ji jautėsi kaip visiška kvailutė. Ji manė, kad yra bloga motina, per daug spaudžianti sūnų, ir vis dėlto žinojo, kad yra visiškai teisi. Berniukas turėjo atrasti savyje jėgų ir tapti savarankiškas. Argi jis to nesuprato?
