Ne per seniausiai šventėme mano svainės gimtadienį. Alina niekada nejautė man jokių draugiškų jausmų, o aš jai atsakiau tuo pačiu. Į šventę susirinko visi mūsų giminaičiai: nuo anūkų iki pačios gimtadienio mergaitės. Kiekvienas iš giminaičių jautė pareigą pasveikinti mano vyrą su sesers vardadieniu ir kartu su susižavėjimu kalbėjo apie jo dosnumą.
Mes su vyru priėmėme sveikinimus ir nieko negalėjome suprasti. Rankose laikėme voką, kuriame buvo dešimties tūkstančių rublių dovana. Manau, kad dovana buvo visai tinkama tokiai šventei, tačiau sunku buvo pavadinti ją dosnia. Viskas atsistojo į savo vietas, kai mano uošvė ėmė sveikinti gimtadienio dalyvę.
– Markai, šiandien tavo sesers gimtadienis, ir tai nuostabu! Ji vis dar vieniša ir neturi pasimatymo, todėl tu, kaip vyresnysis brolis, turi ja rūpintis ir saugoti. Dabar tau priklauso du butai, todėl vieną iš jų atiduosi Alinkai.
Visi susirinkusieji ėmė ploti, o aš vos nenukritau nuo kėdės, nes tokio įžūlumo nesitikėjau. Bet tuo viskas nesibaigė.
– Brolau, tu man duok naujame pastate! O aš, kai jau galėsiu ten persikelti? – Nusprendė išsiaiškinti mažoji sesutė.
Mes su vyru iš tikrųjų turėjome du butus. Vieną būstą paveldėjau iš močiutės, jame padarėme kosmetinį remontą ir išnuomojome. Pinigus, kuriuos gauname už jo nuomą, mokame už būsto paskolą, už butą naujame pastate. Iš tikrųjų ten gyvename. Mano sutuoktinis neturi jokių teisių į paveldėtą butą, planavau jį padovanoti mūsų vaikui, bet jokiu būdu ne svainiui.
– Pamirškite tai, nes butas, kurį nuomojamės, yra mano, o tame, apie kurį svajojate, gyvename patys.
– Močiute, tu labai klysti, nes esi ištekėjusi už mano sūnaus, todėl visas jūsų turtas yra jūsų bendras ir jį turi valdyti tavo vyras.
– Aš visai neprieštarauju, gali sau padėti, kaip nori, bet nesinaudodama mano nuosavybe! – Markai, tu turi ką pasakyti.
– Mielasis, mes su tavimi uždirbsime daugiau pinigų ir nusipirksime kitą butą, o šį tikrai padovanosime Alinai, šiandien jos gimtadienis.
– Ar tu rimtai? – Aš nustebau. – Jei reikia, gali seseriai atiduoti dalį mūsų bendro buto, bet tik po to, kai paduosi skyrybų prašymą!
– Ar tau ne gėda taip kalbėti su savo vyru? Jei nori skyrybų, jas ir gausi! Sūnau, manau, kad turėtum susikrauti daiktus ir grįžti pas motiną, o tu, mielas mergiotė! – pasakė man mano vyro tėvas.
Po jos žodžių išėjau iš šių beprotiškų namų, nes neketinau būti tarp tų, kurie mano, kad jis turi teisę disponuoti mano turtu.
