Su Sandra kartu gyvenome ketverius metus. Kartu susilaukėme sūnaus. Susituokėme jauni, iš meilės. Tačiau meilė baigėsi, kai sukūrėme šeimą ir turėjome problemų. Neužteko pinigų, nuolatinės skolos, kivirčai. Praradome susidomėjimą vienas kitu ir tapome visiškai svetimi. Todėl nusprendėme išsiskirti.
Mums geriau sekėsi atskirai. Aš mokėjau alimentus sūnui. Labai jį mylėjau. Tačiau su juo nesimatydavau. Jis nenorėjo. Supratau ir su tuo susitaikiau. Todėl nereikalaudavau.
Mano sūnus buvo labai prisirišęs prie motinos. Tai nenuostabu. Ji visą laiką buvo su juo. Ji taip pat neįsivaizdavo savo gyvenimo be sūnaus. Nes ji buvo viena šiame pasaulyje. Jos tėvai žuvo automobilio avarijoje, kai jai buvo šešiolika. Sandrą priglaudė teta, kuri ją užaugino. Tačiau prieš kelerius metus ji mirė. Taigi jai daugiau niekas neliko.
Taip bėgo dienos.
Vakar man paskambino Sandros draugė. Tas skambutis išmušė man žemę iš po kojų.
– Jai liko gyventi trys mėnesiai. Andriau, ji miršta… Ar tai supranti? – mergina verkė. – Ji nenorėjo tau pasakyti iki paskutinės akimirkos. Bet jai beveik neliko laiko. Kevinas bus vienas. Kaip ir dabar. Jis neturi nieko, išskyrus tave.
Aš buvau šoko būsenoje. Negalėjau blaiviai mąstyti.
– Galbūt galime dar ką nors padaryti. Medicina nestovi vietoje, – griebiausi šiaudo.
– Jau per vėlu, Endriu. Metastazės yra visur… Ateik pas mane, viską aptarsime.
– Gerai.
Negalėjau suvirškinti tos informacijos. Mano buvusi žmona serga vėžiu. Ji miršta. Daugiau niekada jos nematysiu ir negirdėsiu. Kaip tai galėjo nutikti? O mūsų sūnus? Kas bus su juo? Kaip jis tai išgyvens? Jis toks mažas.
O vestuvės? Aš turėčiau ištekėti po mėnesio. Su Maggie susipažinau prieš šešis mėnesius kasoje. Nuo to laiko ji buvo beprotiška. Mums buvo gera kartu. Taigi nusprendėme susituokti. Ir dabar mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.
Ilgai sėdėjau, paskui atsikėliau, susikroviau daiktus ir nuvažiavau pas draugę Oliviją. Ten buvo Kevinas ir žaidė planšetiniu kompiuteriu. Nuėjau prie jo.
– Kevinai, sūnau, ar prisimeni mane? Ar aš esu tavo tėtis?” – Į mano akis pasipylė ašaros. Sūnus man linktelėjo galva. Koks jis šaunuolis! Taip ilgai nematęs savo sūnaus. O jis buvo toks panašus į jį.
Kitą dieną nuėjau pas Sandrą. Turėjau, nors ir bijojau. Ką turėčiau jai pasakyti? Ar ją nuraminti? Pasakyti jai, kad viskas bus gerai? Bet juk niekas nebebus gerai… ir ji tai žino.
Įėjau į kambarį. Ir tiesiog sustingau. Pažvelgiau į lovą. Nemačiau nieko, tik dideles akis be dugno. Iš Sandros beveik nieko neliko. Tik oda ir kaulai. Tiesiogine prasme.
– Andriau, prašau… Nepalik jo… Jis neturi niekieno kito. Olivija turi visus dokumentus. Prašau. Man sunku. Eik.
Aš išėjau. Grįžau namo ir norėjau išsiblaivyti. Bet apsiribojau mineraliniu vandeniu. Gėriau ir gėriau. Bet to neužteko. Kritau ant lovos ir užmigau. Ryte išvykau pasitikti Maggie iš komandiruotės. Ji buvo vertėja ir skrido su savo viršininku į Ispaniją.
Ji atvyko įdegusi, laiminga. Ji papasakojo man apie savo nuotykius.
Namuose susėdome pusryčiauti. Įpyliau mums arbatos ir pradėjau pokalbį:
– Maggie, mums reikia pasikalbėti.
– Taip, brangusis.
– Tu juk žinai, kad turiu sūnų, tiesa?
– Žinau, tu man pasakei. Jam septyneri ar kiek?
– Jam buvo šešeri. Žinai, noriu, kad jūs abu susitiktumėte. Tu neprieštarausi, ar ne?
– Taip, neprieštarauju. Atsivesk jį, jei nori. Bet ne dabar.
Tuo pokalbis ir baigėsi.
Po penkių mergelių Sandra mirė. Ji neturėjo tiek laiko, kiek manė gydytojai. Ji buvo kremuota. Toks buvo jos noras. Aš buvau laidotuvėse. Be manęs, buvo Olivija, Kevinas ir keli Sandros draugai. Kevinas nė karto nešaukė. Bet jis jaudinosi. Aš tai matau. Jis užsidarė savyje.
Aš nuėjau pas Oliviją. Paguldėme Keviną į lovą. Ji manęs paklausė:
– Andrew, ar jau apsisprendei? Turi man pasakyti, ką nusprendei. Negaliu visą laiką būti su Kevinu. Dažnai būnu komandiruotėse.
– Žinau, žinau. Duok man dar kelias dienas.
Kitą dieną nuvedžiau sūnų susitikti su Maggie.
– Kevinai, tai mano draugė Maggie. Tu juk jau turi draugų, tiesa?” Bandžiau juokauti ir pralinksminti sūnų.
Jis pradėjo verkti. Jis tiesiog stovėjo ir verkė. O aš nežinojau, ką daryti. Norėjau atsisėsti šalia jo ir taip pat verkti. Maggie sureagavo akimirksniu. Ji pakėlė Keviną ir ėmė jį raminti.
Jie nuėjo į virtuvę gerti arbatos. Maggie ištraukė ant stalo kelis pyragaičius ir vieną padavė Kevinui.
– Paragaukite. Tai pats skaniausias pyragas pasaulyje, – švelniai pasakė ji.
Mes žaidėme. Žiūrėjome animacinius filmukus. Atėjo laikas rinkti sūnų. Jie liko vieni. Maggie nuėjo į vonios kambarį.
– Tėti, ar išsiųsi mane į našlaičių prieglaudą? – paklausė sūnus.
– Ne, sūnau, kodėl taip manai?
– Kažkokia teta pasakė per laidotuves.
Nuvedžiau sūnų pas Oliviją. Ir vis kartojau jos žodžius savo galvoje. Negalėjau jo palikti. Jis – mano kraujas.
Kitą dieną kankinau save šiuo klausimu. Prieš mano akis stovėjo mirštančios Sandros veidas.
Negalėjau ilgiau atidėlioti ir nusprendžiau pasiimti Keviną į savo namus. Maggie mus pasitiko su gardžiais pyragaičiais ir arbata. O Kevinas žaidė kambaryje. Pradėjau kalbėtis su mergaite:
– Maggie, tu žinai, kad Sandra mirė. Ir dabar Kevinas neturi nieko kito, tik tave ir mane. Jis liko vienas.
– Mes? Atsiprašau, Endriu, bet aš jam esu niekas. Žinojau, kad tai iškelsite. Ir žinau, ką pasakysi toliau. Aš esu prieš jį. Noriu savo vaikų, o ne kieno nors kito.
– Kaip jie gali būti svetimi? Tai mano sūnus! Ką jūs siūlote, kad aš jį atiduočiau į vaikų namus?
– Na, Andrew, yra gerų našlaičių namų. Mes jį aplankysime. Ir net pasiimsime jį namo savaitgaliais.
– Ne, aš negaliu to padaryti. Jis ką tik neteko motinos. Jam ir taip sunku.
– Tada arba aš, arba jis. Trečio varianto nėra.
Atsisukau ir pamačiau savo sūnų. Jis ilgą laiką stovėjo už manęs. Jis girdėjo visą mūsų pokalbį. Mačiau, kad Maggie buvo nusiteikusi ryžtingai. Ir ji negalėjo galvoti kitaip.
Tyliai paėmiau sūnų ant rankų ir nuėjau pakuotis daiktų. Turėsiu persikelti į savo senąjį butą, nes šis priklausė Maggie.
Važiavome tylėdami. Įėjome į butą. Buvome pavargę, todėl nuėjome į lovą, įsijungėme televizorių ir atsigulėme.
– Tėti, ar tu verki? – paklausė mano sūnus.
– Ne, sūnau, viskas gerai, – pasakiau šluostydamasis akis.
– Tėti, ar aš dabar gyvensiu su tavimi? Niekur kitur manęs neišsiųsi?
– Taip, sūnau, dabar tu visada būsi su manimi.
– Nuoširdžiai, nuoširdžiai?
– Pažadu.
Sūnus pašoko ir stipriai mane apkabino. Supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą.
Daugiau jokios Sandros, jokios Maggie. Buvome tik mes dviese. Bet žinojau, kad mes susidorosime.
Ar manote, kad Endriu bus sunku susitvarkyti su sūnumi?
