Niekada nežinai, kas nutiks gyvenime ir kaip viskas pasisuks bėgant metams. Tačiau kartais likimas pateikia labai malonių staigmenų. Ir neseniai tokia staigmena džiaugiausi kaip mažas vaikas.
Maždaug prieš 15 metų susipažinau su vaikinu. Jo vardas Džekas – gražus, išsilavinęs, jis turi viską. Bet aš buvau sunkaus charakterio, mums nebuvo lengva kurti santykius. Mes išsiskyrėme, aš išvažiavau iš miesto ir daugiau jo niekada nebemačiau. Tačiau bėgant metams prisiminiau, kad jei būčiau turėjusi dar vieną progą, būčiau pasielgusi kitaip.
Ką jūs manote, – suskambo telefonas. Pakėliau ragelį – kitoje linijoje skambina Džekas. Po 15 metų jis norėjo su manimi susitikti. Sakė, kad pasiilgo manęs. Na, pasakiau savo adresą ir štai po kelių dienų jo laukiu.
Buvo nuspręsta, kad savo automobiliu nuvažiuosiu jo pasiimti, nes jis savo užsienietišku automobiliu nevažiuos (juk gyvenu kaime, o keliai čia baisūs).
Apskritai, atėjo diena, aš pasipuošiau, susišukavau plaukus, atrodžiau kaip saldainiukas. Atidarau automobilį, o jis smirdi kaip šūdas. Pelė negyva. Ką man daryti, turiu važiuoti. Taigi važiavau visą kelią atidarytais langais jo pasitikti. O kai atvažiavau, buvau šokiruota – jis buvo dar gražesnis, dar statiškesnis, atrodė kaip toks tikras vyras.
Pagalvojau, kad jis nori grąžinti mūsų santykius, juolab kad atėjo su gėlėmis. Bet, kaip paaiškėjo, jis turi žmoną ir du vaikus. Ir kodėl jis atėjo pas mane? Apskritai kartais reikia nuraminti savo charakterį, kad neprarastum neįkainojamo žmogaus.
