Marijai pavyko ištekėti už labai rimto vyro. Visos draugės jai pavydėjo. Jos vyras turėjo savo verslą, butą brangiame prabangiame name, kelis automobilius ir užmiesčio sodybą. Ir visa tai sulaukęs trisdešimt dvejų metų.
Kita vertus, Marija tik neseniai baigė universitetą ir metus dirbo mokytoja. Tą vasarą jie susituokė. Po vestuvių vyras nusprendė, kad žmonai nereikia dirbti su vaikais už dyką. Jis liepė jai likti namuose, rūpintis namų ūkiu ir ruoštis gimdyti jų pačių vaikus. Marija tokiam susitarimui neprieštaravo.
Pirmieji santuokos metai buvo tarsi pasaka. Marija su vyru keliavo po įvairias šalis ir parsivežė daugybę prisiminimų bei brangių pirkinių. Tačiau ji neturėjo kur dėvėti naujų drabužių. Marijos draugės dirbo visą dieną, o savaitgaliais atlikdavo namų ruošos darbus. Jos vyras nuolat eidavo į kokius nors renginius, bet niekada į juos nekvietė žmonos.
Marijai buvo labai nuobodu. Vaiko negalėjo pagimdyti, jos jausmai vyrui ėmė blėsti. Greitai atlikusi namų ruošos darbus, ji vaikščiojo iš kambario į kambarį ir galvojo apie savo ateitį. Praėjo dar vieni metai. Jos vyras dieną retai būdavo namie, atvykdavo vėlai vakare. Pavargęs, piktas. Sakė, kad verslas nevyksta taip sklandžiai, kaip jis norėtų.
Pirmiausia vyras žmonai pasakė, kad ji turėtų išleisti mažiau pinigų. Paskui pradėjo reikalauti, kad ji atsiskaitytų už visus pirkinius ir išlaidas. Jis viską skaičiavo ir įrodinėjo, kad dabar jie galėtų gerai gyventi už pusę sumos. Marija susirūpino. Ji norėjo grįžti į darbą, bet negalėjo gauti darbo pagal savo specialybę.
Ji nusprendė lankyti kursus, bet tada susirgo vyro motina. Marijai teko su ja sėdėti dvejus metus. Jos vyras persikėlė motiną į jų bendrą butą. Marija viską darė, rūpinosi sergančia moterimi. Jos vyras ėmė dar rečiau grįžti namo.
Kai motina mirė, jos vyras atsiribojo nuo žmonos. Jis beveik nustojo su ja kalbėtis, tapo liūdnas. Vengė tiesioginių žvilgsnių, daugiau laiko praleisdavo darbe, savaitgaliais praktiškai negrįždavo namo.
Marija niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko, kol jai neteko apsilankyti buvusiuose uošvės namuose, kuriuose ji nebuvo buvusi porą metų. Už uždarų durų ji girdėjo kūdikio verksmą. Marija labai nustebo, nes manė, kad butas tuščias. Tačiau ji nusprendė paspausti skambutį.
Duris atidarė nepažįstama jauna moteris. Paaiškėjo, kad jos vyras sukūrė kitą šeimą ir apgyvendino ją šiame bute prieš jos uošvės ligą. Kai motina susirgo, jis tuoj pat grąžino ją pas pirmąją žmoną.
Marijai tai sukėlė šoką. Ji žinojo, kad santuokos išsaugoti nepavyks. Marija išvyko į kitą miestą pas tetą beveik be daiktų, su mažu krepšiu. Ji nenorėjo, kad kokie nors daiktai primintų jai apie jos santuoką ir tai, kaip blogai susiklostė jos gyvenimas…
