Praėjusiais metais man paskambino buvusi draugė, klasės draugė, ir labai prašė, kad priimčiau jos geriausius draugus savaitei pas save. Vaikinai nusprendė pailsėti prie jūros mūsų kaime. Kaip vaikystės draugei nepatogu atsisakyti, todėl turėjau sutikti.
Tiesą sakant, nesuprantu tokių prašymų ir atsakau nuoširdžiai:
– Sezonas pačiame įkarštyje, todėl negaliu rašyti nemokamai. Ir man nepatogu imti mokestį iš jūsų bendražygių.
Į šiuos žodžius mano draugas sureagavo adekvačiai:
– Taip, jie mokės, už nieką, arba už tai, ką visą žiemą prie jūros susitaupė. Ne pinigai yra problema, o ne patekti pas nesąžiningus žmones.
Ech, aš į tai numojau ranka. Jei būčiau žinojęs, kiek man kainuos šios draugiškos atostogos, jokiu būdu nebūčiau sutikęs.
Tam tikrą diskomfortą jaučiau, todėl bičiuliams padariau gerą nuolaidą. Daviau jiems kambarį maždaug už pusę kainos. Dėl to ir susitarėme. Taip atrodo, ir prieš draugą nebus gėda.
O dabar atėjo ta diena! Viskas prasidėjo nuo to, kad vietoj žadėtos šeimos su 10 metų berniuku su jais atvyko mano vyro sesuo – paauglė mergaitė. Bet nesvarbu, jie buvo savi žmonės. Tiesa, jie nebūtų taip patogiai įsitaisę trijų lovų kambaryje!
Susitikimas buvo nuoširdus. Stengiausi skaniai gaminti, o po vakarienės aprodžiau mūsų kurortinio miestelio įžymybes. Palinkėjęs visiems gero, ėmiausi įprastų reikalų.
Antrąją dieną svečių sūnus į veikiantį televizorių iššovė iš vandens pistoleto. Pora buvo kambaryje, bet tai nesustabdė išdykėlio. Pora atsiprašė ir pažadėjo sumokėti už televizoriaus remontą (vis dar laukia). Perdavė naują televizorių iš kito kambario. – Ką turėjome veikti vakare?
Tada draugiška šeima sudegino virdulį. Atsiprašau, paaugle, ha ha, pamiršau užpilti vandens. – Kada tavo gimtadienis? Tai dovana jubiliejui! Tuo tarpu mes jį išnešime iš virtuvės. Mums reikia gerti arbatą!
O tėčiui pradėjus pertvarkyti kambarį (jis jiems per mažas), lūžo dvi kojos – viena nuo naktinio staliuko, kita – nuo stalo. – Hehehe, tu turi daug šių baldų! O dabar apvyniosime lipnia juosta stalo koją, ir viskas bus gerai. O po naktine spintelėle padėsime plytą – nieko tokio.
Pagrindinis akcentas buvo labai triukšmingas vakarėlis, kuris baigėsi antrą valandą nakties. Su šiuo girtuoklišku krykštavimu ir šūkavimais visoje bazėje. Kai 11 valandą paprašiau pritildyti garsią muziką, atsakydamas išgirdau:
– Mes už savo pinigus ilsimės kaip norime. – Tiesa, garsas buvo sumažintas, nors po antros pastabos.
Nebuvo prasmės aiškintis santykių su girtais žmonėmis, todėl nusprendžiau palaukti rytojaus. Kitą dieną atvirai pasikalbėjau su pora, kad toks elgesys lems tolesnį mūsų kivirčą. Jie ne vieninteliai čia atostogauja. Ir paprašiau jų atsargiau elgtis su prietaisais.
Draugė nepatenkinta gūžtelėjo pečiais:
– Mes sumokėjome pinigus.
– Pasakykit ačiū, kad atostogavot čia draugo draugo statusu, antraip jūsų kojos čia jau nebebuvo!
Po mano žodžių draugužiai ėmė elgtis kukliau, ir prietaisai nustojo lūžinėti. Tik draugystė tuo ir baigėsi.
Dėl to savaitę iki išvykimo nebendravome. Tai nesutrukdė jiems pasiimti dovanų ir suvenyrų, kuriuos buvau paruošęs jiems ir bendram draugui. Tiesa, kartu su jais iš kambario dingo du dideli vonios rankšluosčiai ir turkiška frotinė paklodė.
Norėčiau pasakyti, kad tai geriausi mano vaikystės draugo draugai. Mes su ja draugavome visus vidurinės mokyklos metus, kol ji ištekėjo ir išsikraustė į kitą miestą. O savo draugus ji apibūdino kaip malonius ir gerai išauklėtus žmones. Jei taip būtų iš tikrųjų, mes galėtume būti šeimos draugai ir kiekvieną vasarą atostogauti su mumis prie jūros.
Pasirodė taip, kaip pasirodė. Draugė ilgai tylėjo, bet kartą prasitarė, kad atostogos jiems nepatiko:
– Šeimininkė nuolat priekabiavo prie mūsų ir gadino nuotaiką. Ir tai nepaisant to, kad sumokėjome daug pinigų!
Atsiprašau, bet už sumokėtus pinigus negaliu nusipirkti naujo televizoriaus, virdulio, stalo, naktinio staliuko, frotinių paklodžių ir rankšluosčių. Pridėkite prie to mano ištampytus nervus ir kitų svečių nepasitenkinimą. O tai, sutikite, irgi turi įtakos įvaizdžiui ir kitais metais poilsiautojai gali tiesiog rinktis naują vietą.
Tačiau įgijau didžiulės patirties ir dabar tikrai žinau, kad kartais geriau tiesiog pasakyti “ne”.
