– Dievas jam atleido. Mano sūnus… Mano mažasis kraujas… Aš jį čia palikau…

Keleiviai ateidavo ir išeidavo. Ieškojo savo traukinių ir šurmuliavo. Tik ji sėdėjo ir nejudėjo. Atrodė, kad juodai apsirengusi senutė net nekvėpuoja. Šalia jos gulėjo ryšulys, iš kurio kyšojo ikona ir atsarginė nosinė. “Mirčiai”, – turbūt ruošėsi ji.

Stotis buvo tuščia. Žmonių buvo nedaug. Jie atsigulė pailsėti ir slėpė savo lagaminus nuo nedraugiškų praeivių. O ji vis dar nejudėjo. Kartkartėmis ją sukrėsdavo vidinis šauksmas, ji sunkiai atsidusdavo ir toliau meldėsi.

Ji į nieką nesikreipė pagalbos. Ji užsidarė savo pasaulyje, tarsi kažko lauktų. Kartais ji žvilgtelėdavo į lauko duris, bandydama ten įžvelgti pažįstamą siluetą. Tačiau ten niekas neatsirasdavo.

Buvo rytas. Senoji moteris visą naktį nemiegojo nė akies krašteliu. Matyt, mintys neleido jai užmigti. Ji kantriai sėdėjo savo kampe ir žiūrėjo į vieną tašką.

Vos po kelių valandų į laukiamąjį įėjo jauna moteris su dviem mažais vaikais. Jie atsisėdo šalia senolės ir pradėjo pietauti. Vaikai žvelgė į močiutę ir bandė įtraukti ją į žaidimą. Vienas iš jų net paglostė jai galvą. Senutė šypsojosi, jos akys prisipildė ašarų. Ji paglostė vaikui nugarą ir nušluostė jam purviną nosį.

Tai pastebėjusi jauna moteris padavė jai virtą bulvę ir pasakė:
– Kas tau laukia?
– Niekas, dukrele, – atsakė moteris ir sunkiai atsiduso.

Keleivis suprato, kad čia kažkas ne taip, ir ėmė klausinėti senutę. Vaikai apsupo močiutę, o jų motina rijo kiekvieną naujosios pažįstamos žodį. Kai senutė išdrįso prabilti, ji išliejo iš savęs skausmą:

– Dievas jam atleido. Mano sūnus… Mano mažasis kraujas… Aš jį čia palikau… Aš jį apgavau… Pasigailėk jo, Dieve. Tai ne jo kaltė.

Jaunoji motina išklausė senolę ir nubėgo prie kasos. Žmonės dėjo į eilę, kad ji nupirktų bilietą paliktai močiutei.

– Tu būk mano motina, o aš būsiu tavo dukra. Mes dabar gyvensime kartu, aš visai neturiu kam, – pasakė mergaitė.

Stotis matė daug susitikimų ir išsiskyrimų. Neabejokite istorijos tikrumu, nes pati stebėjau šios šeimos susitikimą.
 

Rate article
– Dievas jam atleido. Mano sūnus… Mano mažasis kraujas… Aš jį čia palikau…
– Имате ли пари? – попита една жена на около 45 години, която отвори вратата с ключа си.