– Daugiau nebėra? Ką reiškia, kad jos nebėra? Apie ką tu kalbi?! Aš tik vakar su ja kalbėjau. Šį savaitgalį ketinome kartu vykti į kaimą. O, mano Dieve…
Telefonas iškrito man iš rankų. Balsas ragelyje kažką nesuprantamai sumurmėjo. Laura nebegalėjo išgirsti žodžių…
Ingridos nebebuvo… Jos vienintelės tikros draugės, beveik sesers, artimesnės už seserį.
Jos augo kartu, visada stovėjo viena už kitos. Jos kartu kvailiojo, svajojo, paskui ėmė kurti savo suaugusiųjų gyvenimą, bet vis tiek nepasimetė. Vienu metu jos draugavo net su šeimomis.
Na, o kol jos buvo, tos šeimos…
Laurai nelabai sekėsi asmeniniame gyvenime. Iki trisdešimties ji padarė karjerą, uždirbo padorius pinigus, net nusipirko dviejų kambarių butą gerame rajone. Jis jaukus ir netoli nuo darbo.
Buvo laikas galvoti apie vaikus, apie vyrą, bet ji nesutiko tinkamo žmogaus. Laura to neparodė, bet širdyje labai nerimavo.
Ji, vieniša moteris, labai norėjo turėti šeimą, būti mylima, grįžti namo ne šiaip sau, o pas artimus žmones, kurie visada laukia.
Ji neieškojo princo, bet ir neketino su niekuo rišti mazgo. Ji jau pakankamai matė tokių šeimų, kur žmonės kartu būna tik dėl naudos arba iš įpročio.
Ir vis dėlto kartais tai priblokšdavo, ypač po vakarėlių darbe, kur darbuotojos gyrėsi savo vaikų ir vyrų sėkme ir subtiliai užsimindavo, kad tau jau pats laikas išeiti.
Tokiomis akimirkomis Laura ateidavo pas Ingridą verkti ant peties. Draugė iškepė savo firminį pyragą, tokį skanų… Paskui jos ilgai gėrė arbatą ir kalbėjosi, kalbėjosi
– Pasakyk, kas man negerai? – skundėsi Laura, – Atrodo, nesu tokia negraži, ir Dievas neatėmė iš manęs intelekto, darbe iš karto sutariu su žmonėmis, bet niekaip negaliu rasti savo sielos draugo, kad ir ką darytum.
– Nustok būti negraži, – pasipiktino Ingrida, – Tu esi tikra gražuolė! Vyrai į tave žiūri, aš tai matau.
– Jie taip ir daro. Ir kas iš to? Vienas iš jų buvo vedęs, antrasis – akivaizdžiai alfonso, trečiasis – viršininko laikysenos, vaikščiok prieš jį kaip styga, neatverk burnos. Kur jie pasislėpė, normalūs vyrai? Ar jie visiškai persikūnijo? Man niekas neliko…
– Aš radau savo Vincą. Ar jis blogas?
– O, drauguži, tavo Vincas buvo specialiai tau kažkur užburtas, tokių kaip jis nėra, – pro ašaras šypsojosi Laura.
Ingridai tikrai pasisekė su vyru. Jis geras, dėmesingas, rūpestingas ir sumanus. Jis gali viską padaryti namuose. Jis beveik meldžiasi už savo žmoną. Apskritai jis visais atžvilgiais yra auksinis.
Jis turi tik vieną trūkumą – savo motiną. Jos uošvė iš karto pasipiktino Ingrida ir niekada jos nepriėmė. Kiek metų praėjo, o moterys iki šiol net nesusikalba.
Kai sūnus nepaklausė motinos patarimo ir nuvedė Ingridą į metrikacijos skyrių, ji parodė į duris ir liepė jaunuoliams eiti, sakydama: eikite gyventi, kur norite, aš neturiu pastogės šiai tėvų neturinčiai, apiplyšusiai mergaitei.
Na ir gerai, jie dvi dienas gyveno pas draugus, paskui išsinuomojo butą. Vincas galiausiai pradėjo bendrauti su motina, ir ji griežtai pasakė apie savo atžalą:
– Nevesk jos, aš jos neleisiu per slenkstį.
Ingrida įsižeidė, bet nesudraudė vyro su uošve.
Gal taip buvo geriau. Kitų moterų uošvės nuolat moko proto, bet į jos sielą niekas nesigilina, ji pati sau šeimininkė namuose. Jei nori – užsiima generaliniu tvarkymu, jei nenori – sėdi virtuvėje su pyragu, guodžia savo draugę.
– Sutiksi savo vyrą, tikrai jį sutiksi. Pačią netikėčiausią akimirką, kai net nesitikėsite. Jis pasirodys pats, – nusijuokė Ingrida ir įpylė arbatos į puodelį su užmirštuolėmis.
Ji juokavo norėdama pralinksminti draugę. Ir tai pasirodė žodis žodin…
Žiemą Laura skubėjo į darbą. Ir tada kažkoks vyras suklupo tiesiai priešais ją. Žmonės ėjo pro šalį, bet ji negalėjo. Staiga jai prireikė pagalbos.
Ji sustojo, paklausė, ar viskas gerai. Vyras nepatikliai pajuokavo, tada paprašė telefono, o ji kažkodėl padiktavo, nors paprastai gatvėje jo neprašydavo. Paskui ji visą dieną nerimavo, staiga vėl kažkas buvo negerai.
Vyras paskambino tik po savaitės, kai Laura ėmė pamiršti šį atsitiktinį susitikimą.
Jis atsiprašė, paaiškino, kad turi nedarbingumo lapelį, ir pakvietė ją į restoraną. Taip viskas ir prasidėjo. Aleksas pasirodė esąs įdomus, apsiskaitęs vyras, turintis daug gyvenimiškos patirties ir puikų humoro jausmą.
Laura su juo juokėsi daugiau nei per visą ankstesnį savo gyvenimą. Jie vis labiau suartėjo ir nustebo pastebėję, kiek daug bendro turi.
Po trijų mėnesių Aleksas pasiūlė gyventi kartu ir Laura sutiko. Kodėl gi ne, juk jie buvo laimingi kartu. O apie baltą suknelę ir žiedus dar bus laiko pagalvoti, galima šiek tiek palaukti.
Bet iš tiesų tai truputį užsitęsė 5 metus. Iš pradžių viskas buvo nuostabu, tarsi sapne. Laura tiesiog skraidė ant sparnų, jie gyveno siela su siela. Manai, be antspaudo, ne popieriuose laimė, nors jos vyras ir civilis, bet geriausias.
Po kelerių metų Laura užsiminė mylimajam, kad atėjo laikas susilaukti vaikų, jai buvo neramu, kaip jis reaguos. O jis labai apsidžiaugė, sakė, kad svajoja apie vaiką. Geriau du ar tris iš karto, sakė jis. Laura juokėsi, verkė iš džiaugsmo ir sūriai pabučiavo Aleksą į lūpas.
Po šio pokalbio metai prabėgo kažkaip nepastebimai, po jų sekė dar vieni ir dar kiti. Su vaikais nepasisekė. Paaiškėjo, kad nepavyks.
Ji negalėjo turėti vaikų. Laurą tai pribloškė. Tikriausiai ji tiesiog nustojo kreipti dėmesį į vyrą, nepastebėjo, kad jis nustojo juokauti ir lipdyti bučiniais pačią netinkamiausią akimirką, kad ėmė vėluoti darbe, o namuose sėdėjo įsistebeilijęs į telefoną ir atsakinėjo trumpomis sausomis frazėmis.
Tiesą sakant, jai tai tiko, nes norėjosi tylos, vienatvės. O kai Aleksas pasakė frazę:
– Argi mums nereikėtų gyventi atskirai?
Laura tik abejingai gūžtelėjo pečiais:
– Žinoma, brangusis, tu pats geriausiai žinai. Tu kaip visada teisi.
Jis susikrovė daiktus ir išvažiavo, o ji liko…
Viskas vyko pernelyg paprastai ir paprastai, jokių dramų, jokių kivirčų. Regis, taip ir būna. Gaila, kad negali pažvelgti į kito žmogaus sielą. Galbūt jis tikėjosi, kad Laura ateis į protą ir pastebės aplink ją esančią tuštumą, o tada tiesiog paims telefoną ir paskambins:
– Sveiki, kaip sekasi? Žinai, aš tavęs pasiilgau…
Taip ir atsitiko, tik per vėlai, praėjus beveik šešiems mėnesiams. Ilgas laikas, pakankamas, kad viskas būtų pamiršta: ir sielvartas, ir meilė.
Surinkusi pažįstamą numerį, Laura išgirdo iš kitos pusės linksmą moters juoką ir tyliai pakabino ragelį. Apie ką dabar kalbėti? Viskas aišku. Vadinasi, Aleksas nebuvo jos sielos draugas, ir labai gaila…
Pamažu gyvenimas vėl įgavo prasmę, įvažiavo į įprastas vėžes. Ingridai su vyru ir mažamete dukrele padėjo įveikti periodinį nuobodulį. Prieš trejus metus draugė pagimdė žavią mergaitę Emiliją – raudoną saulutę su garbanėlėmis.
Laura žaidė su ja nuo pat pirmos dienos, džiaugėsi net laikina motinystės iliuzija, juokėsi:
– Ingridai, tik pagimdyk dar vieną berniuką, noriu būti teta du kartus.
O dabar paaiškėjo, kad Ingridos nebėra, nebėra ir Vinco, abu jie mirė tuo pačiu metu, kai ėjo į darželį pasiimti dukros
– O Dieve! – Laura staiga išniro iš savo prisiminimų gelmių.
Emilija, o kas dabar su ja? Kur? Su kuo? Tikriausiai jos uošvė išsivežė mergaitę. Tai jos pačios anūkė, jos vienintelio sūnaus vaikas. Ar ji leis mergaitę aplankyti? Reikia paskambinti, pasiūlyti pagalbą, nes dabar ji turi tiek sielvarto ir rūpesčių.
Drebančiomis rankomis Laura surinko numerį, kurį buvo seniai užsirašiusi šiaip sau. Na, štai ir jis… Pokalbis buvo trumpas:
– Pagalba? O kas tu esi, brangioji, kad turėčiau iš tavęs skolintis? Budėjimas – ne tavo rūpestis, aš pati tuo pasirūpinsiu. Žinai, man nerūpi moters, kuri susuko ir nužudė mano berniuką, draugai. Prašau daugiau čia neskambinti. Emilija? Neturiu supratimo. Ji man nereikalinga, niekada gyvenime jos nemačiau ir neketinu matyti. Pasitarkite su vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kažkas turėjo ją pagrobti.
Ir viskas, skambutis telefone…
Laura ilgai negalėjo suvokti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.
Nejaugi jos uošvės širdis neatsibus? Ar ji tikrai išsiųstų anūkę į prieglaudą?
Vėliau ji įsitikino – taip tikrai nutinka. Sprendimas atėjo savaime – ji norėjo būti Emilijos teta, o ji taps mama!
Ji neleis šiam vaikui augti be tėvų, ji jau žino, kaip tai sunku.
Laura ėmė varstyti durų slenksčius, žmonės jai šypsojosi, žadėjo padėti, sakė, kad dokumentų tvarkymui neturėtų būti kliūčių, o paskui užkliuvo jos, kaip vienišos moters, statusas ir sumurmėjo.
Jie paaiškino:
– Tikėtina, kad jums, vienišam vyrui, bus suteiktas vaikas, juolab kad yra norinčių. Kaip tik neseniai pas mus buvo atvykusi sutuoktinių pora ir jiems labai patiko Emilija. Aišku, kad mergaitė panaši į jūsų pačių, bet yra tvarka. Jei tik turėtum vyrą…
Apimta nevilties Laura net ketino skelbtis ieškanti vyro. Na, nelabai, gal dėl pinigų ar dėl leidimo gyventi. Ji paklausė draugių patarimo. Ir viena iš jų pasiūlė:
– Juk negali prašyti savo buvusio vaikino Alekso, ar ne? Atrodo, jis dabar vienišas, kažkas nesusiklostė jo asmeniniame gyvenime, jis paliko savo paskutinę madam.
Laura skėstelėjo rankomis:
– Ar tu juokauji? Ne, ne!
Paskui ji sėdėjo, galvojo, laikas bėgo, globėja vėl paskambino su dar vienu atsisakymu.
– Reikėjo skubiai ką nors daryti! O kuo aš rizikuoju? Na, jei jis nesutiks, aš išgyvensiu.
Ir ji surinko numerį iš atminties, tarsi niekada jo nebūtų pamiršusi, nebūtų išbraukusi iš visų savo užrašų knygelių. Rinkdama numerį ji davė sau pažadą:
– Jei jis neatsilieps, vadinasi, jam nelemta.
Aleksas atsiliepė iš karto:
– Taip, kas čia?
Laura sutriko ir kalbėjo sutriuškinamai, paskui verkė ir kalbėjo, kalbėjo apie Emiliją, apie Ingridą ir Vincą, apie begėdę Vinco motiną, apie problemas su dokumentais, kažko prašė, kažką žadėjo, atsiprašinėjo ir vėl verkė. Aleksas klausėsi tylėdamas. Kai Laura nustojo kalbėti, ji nustebo dėl savo kvailumo ir nusprendė atsisveikinti. Atsakymas:
– Aš suprantu, tuoj ateisiu.
Kaip Laura įvertino jo trumpumą, pasirengimą viską mesti ir lėkti į pagalbą. Kodėl tada ji to nepaminėjo, savo rankomis atstūmusi mylimąjį?
Po valandėlės jie sėdėjo virtuvėje, ir Laura be ašarų aiškinosi situaciją:
– “Nesijaudink, mes turėsime santuoką popieriuje, aš nepretenduoju į tavo laisvę ir niekuo tavęs neapsunkinsiu.
– Pažiūrėsime, – sumurmėjo Oleksijus ir nuėjo pas draugus, kurie, pasak jo, galėtų pagreitinti santuokos sudarymo procedūrą.
Po mėnesio jaunavedžiai kartu su Emilija iškilmingai įžengė į butą. Mergaitė prisiglaudė prie Lauros, bet kartu su dideliu susidomėjimu žvelgė į Aleksą. Laura pagalvojo, kad jis jai primena tėvą, tokį pat aukštą, stiprų vyrą.
Jie pavakarieniavo, paguldė Emiliją į lovą, pabučiavo vienas kitą geros nakties, išėjo ir uždarė už savęs duris.
– Ar dabar eisi į savo kambarį?” Laura neaiškiai paklausė. – O kas, jei ji naktį pabus ar dar kas nors nutiks?
– Žinai, kol kas paklok man lovą virtuvėje, paskui sugalvosime, ką daryti.
Tada, – nuostabus žodis, labai talpus.
Tada turėjau pasirašyti daugybę dokumentų.
Paskui turėjau su Emilija savaitgalį važiuoti į zoologijos sodą su visa šeima, kaip ir priklauso.
Tada kartu nupirkome jai naujus drabužius.
Paskui Emilija nusilpo ir jie pakaitomis prie jos lovelės rūpinosi ja.
Paskui baigėsi pavasaris, vasarą jie nusprendė važiuoti prie jūros, kad dukra galėtų pasidžiaugti saule, todėl kartu nuėjo į turgų išsirinkti ryškiausio plaukimo rato ir gražiausios panamos skrybėlės.
Kai Emilija iš Alekso dovanų gavo didžiulį pripučiamą kiškį, ji garsiai nusijuokė ir puolė jį apkabinti:
– Tėti, mama, aš jus labai myliu!
Laura ir Aleksas pažvelgė vienas į kitą taip, tarsi matytų vienas kitą pirmą kartą.
Vakare jie vėl susėdo virtuvėje. Emilija jau seniai miegojo, išvargusi nuo dienos. Jie vis dar negalėjo vienas kitam pasakyti labos nakties.
– Gal… – neaiškiai paklausė Laura ir suprato, kad šią frazę jie tarė choru.
Aleksas pakėlė ją ir nunešė į miegamąjį…
Po mėnesio atsibudusi Laura ant pagalvės rado nedidelę aksominę dėžutę su dviem vestuviniais žiedais viduje.
– Kas tai?
Aleksas iš gėdos pasitrynė nosies galiuką:
– Mes jau esame tam tikra prasme susituokę, o aš tau niekada nesiūliau. Taip, suprantu, tai mano kaltė. Laura, labai atsiprašau, buvau toks kvailas, padariau tiek daug klaidų. Pažadu, jei pasakysi “taip”, būsiu tobuliausias vyras pasaulyje. Taigi, ką pasakysi?
– Sakau, kad, manau, man bus blogai, – sušuko Laura ir nuskubėjo į vonios kambarį.
Kitą dieną jie sėdėjo kartu, apkabinę vienas kitą, ir susižavėję žiūrėjo į nėštumo testą su dviem brangiomis juostelėmis
Pasirodo, taip iš tiesų nutinka.
