Mano sūnus vedė praėjusiais metais. Nepritariau jo pasirinkimui, atvirai prisipažinsiu. O jam buvo tik 19 metų, kam skubėti? Bet jis nenorėjo manęs klausyti. Dabar jaunavedžiai jau antrus metus keliauja: tai gyvena pas mane, tai pas gimines. Jie tokie principingi, kad negali su niekuo sugyventi, o apie savo butą net negalvoja.
Mano Karlas labai užsispyręs. Jei jis ką nors nusprendžia, jo nuomonės nepakeisi. Kai jis man pasakė, kad ruošiasi vesti, supratau, kad nėra prasmės jį atkalbinėti. Nuotaka yra tokia pat kaip jis – du žirniai į sieną.
Sūnus man sakė, kad jis jau nebe mažas berniukas ir puikiai žino, kad šeima yra didelė atsakomybė. Karlas susirado kokį nors ne visą darbo dieną dirbantį darbą ir ėmė vaidinti didįjį prodiuserį. Kad nesugadinčiau santykių su sūnumi, pasirinkau neutralią poziciją ir tiesiog stebėjau, kas vyksta. Nesikišau į jų santykius.
Mano svainė taip pat buvo sukrėsta, kai sužinojo, kad jos dukra ištekėjo. Ji bandė įkalbėti vaikus palaukti, bet nesėkmingai. Bet kokiu atveju, vestuvės įvyko. Nerengėme jokių pompastiškų vakarėlių, nes neturėjome pinigų. Susituokėme, atšventėme mažame rate ir grįžome į įprastą gyvenimą.
Po vestuvių vaikai persikėlė į nuomojamą butą. Jie abu dirbo, tad reikėjo kažkaip vilktis. Bet paskui sužinojome, kad dėl darbo jie metė mokyklą. Jie jau būtų išmesti iš mokyklos, jei aš ir mano uošviai to nebūtume supratę.
Jie grįžo į universitetą ir prasidėjo finansinės problemos. Jie negalėjo sutaupyti pinigų, ir tai buvo pagrindinė problema. Kai sūnus paprašė gyventi su manimi, atsisakiau savo kambario. Neketinau palikti savo vaiko be stogo virš galvos.
Iš pradžių viskas buvo tylu ir ramu. Aš jų neliečiau, o jie manęs nelietė. Tiesa, namų ruoša teko tik man, mano atžala nesitempė. Bet aš nekėliau scenų, maniau, kad visa tai laikina. Bet vaikai neskubėjo išsikraustyti!
Pradėjau reikšti pastabas. Buvau pavargusi būti tarnaite ir juos aprūpinti. Jie kartu puikiai ištuštindavo šaldytuvą, o duonos namuose net nepirkdavo. Sūnus vis rasdavo pasiteisinimų, o tai mane dar labiau erzino. Iškart po pamokų vaikai eidavo valgyti, ir man pačiai tekdavo viską sutvarkyti.
Kai mano kantrybė išseko, nusprendžiau juos išsivesti pasikalbėti. Jie apsiverkė ir nubėgo pas mano svainę. Ji ėmė man priekaištauti, kad auklėjau vaikus. Na, gerai! Dar, dar, dar!
Pas mano svainę jie taip pat išbuvo tik kelis mėnesius. Tačiau ten reikalai klostėsi geriau, nes sūnus gavo darbą ir pradėjo duoti man pinigų maisto produktams. Tačiau po dar vieno seanso jie vėl užgriuvo ant mano svainės kaklo. Kai ji jiems papriekaištavo, jie susikrovė lagaminus ir grįžo pas mane.
Šios gastrolės tęsiasi jau dvejus metus. Jie baigė mokslus, bet darbo ieškoti nenori. Mes su svaine iškėlėme jiems sąlygą: jei per mėnesį neras darbo, susikraus lagaminus ir išvyks į nemokamą kelionę. Jie auklėjo juos būti nevykėliais…
Jie bėgiojo aplink kaip maži vaikai. Kodėl tu ištekėjai? Jei nusprendėte žengti šį žingsnį, laikas pradėti suaugusiųjų gyvenimą. Gerai, kad bent jau mano svainė yra adekvati, mes esame tame pačiame lape. Pažiūrėkime, kuo baigsis ši istorija.
