Su pirmuoju vyru kartu gyvenau 20 metų. Niekada neturėjome vaikų. Arba mums nepasisekė, arba jų iš tikrųjų nenorėjome. Aš buvau visa užsiėmusi savo karjera, apie vaikus net negalvojau.
Ir tada, sulaukę 43-ejų, su vyru nusprendėme skirtis. Jausmai išblėso, net neturėjome bendrų interesų. Nepaisant to, kad baisiai prie jo pripratau ir nelabai norėjau skyrybų, sutikau išsiskirti. O kam būti su žmogumi, kuris nenori būti su tavimi.
Kankinausi ištisus metus, verkdama, kad dabar likau visiškai viena. Tada sutikau Danielių. Jis buvo tokio pat amžiaus kaip aš, neturėjo vaikų, išsiskyręs. Jis man atrodė kaip gimininga siela. Tikėjau, kad su juo rasiu laimę.
Tada metus gyvenome kartu ir aš sužinojau, kad laukiuosi vaiko. Maniau, kad mano mylimasis bus laimingas. Bet vos tik sužinojęs, jis mane metė.
Tad ką man daryti? Būdama 45 metų viena ir nėščia. Galbūt man nereikėjo turėti vaiko. Kas manęs dabar apskritai norėtų?
