Automobilis neskubėdamas važiavo slidžiu keliu, o Emilija vis žvelgė gilyn į mišką, augantį kelio pakraščiuose. Automobilyje prie vairo sėdėjo jos sūnus ir dukrytė Inga. Jos galvoje vis sukosi mintys – kaip galėjo būti, kad jos pačios sūnus siunčia ją į senelių namus? Ką ji padarė ne taip jį auklėdama? Galbūt ji nepakankamai jį mylėjo, bet visada viską dėl jo darė ir stengėsi surengti jam laimingą vaikystę. Tačiau Antonijau visada turėjo savo nuomonę.
Vieną rytą jis atėjo su maišu, pilnu įvairių daiktų. Emilija kaip tik sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir liesdavo sausainius. Jis įėjo pasitikėdamas savimi, numetė paketą ant grindų ir su šypsena pasakė
-Taigi, maman, ruoškis į kurortą. Išsikraustyk iš savo kambario, ten tau bus daug geriau.
-Kokiame kurorte, Antonijau? Apie ką tu kalbi?
-Į senelių namus. Aš jau sumokėjau už šešis tavo buvimo mėnesius, netrukus sumokėsiu ir likusią sumą. Tavo kambarys puikus – tau vienam, be jokių kambario draugų. O ir gydytojai ten puikūs – jie tau darys masažus ir injekcijas, o spaudimas visada bus pamatuotas laiku. Jie duoda maisto penkis kartus per dieną – kartais duoda net užsienietiškų vaisių. Apskritai, Maman, jūs atsidursite rojuje žemėje.
-Bet, Antonijau, aš nenoriu važiuoti į jokį kurortą. Noriu būti su tavimi, su savo šeima ir mirti savo namuose.
-Noriu, neišsigalvokite. Mes su Inga viską apgalvojome, nusprendėme ir už viską sumokėjome. Taigi nevaidink tsatsu – apsirenk, eime valgyti.
Vargšei motinai skaudėjo širdį, per raukšlėtą veidą nuriedėjo ašara. O kartą, kai jos sūnus Antonijus buvo mažas ir susilaužė kelį, sėdėjo jai ant rankų, verkė ir sakė – “Mama, aš niekada tavęs nepaliksiu. Jo mėlynos akys žiūrėjo giliai į jos žalias, o motinos širdis taip greitai plakė, nes ji tikėjo, kad sūnus yra jos būsima atrama. Taip ir nutiko. Staiga iš mažo mėlynakio, geraširdžio berniuko išaugo bedvasis Antonijus, kuris be gailesčio išsiuntė motiną į kurortą, vadinamą senelių prieglauda.
Važiuojant automobilyje vis iškyla prisiminimai apie pirmąjį susitikimą su Antonijaus tėvu. Prisiminimai, kaip jie įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, kaip planavo savo namus ir vaikus. O paskui jis, jos pirmoji meilė, mirė, kai Antonija jau buvo šeštą mėnesį nėščia jos pilve.
“Vyruti, dėl ko mane palikai? Kam?” – Mintys ir kreipimaisi į prarastą meilę jos galvoje skambėjo vis garsiau ir garsiau, o gerklė užspringo skausmo ir skausmo ašaromis.
