Jos vyras buvo geras. Visus metus jie gyveno meilėje ir supratime. Tačiau po kurio laiko juos užklupo liūdesys. Jaunas vaikinas, jų vienintelis sūnus, jų ramstis ir atrama, išėjo į kariuomenę. Bet negrįžo – žuvo per gelbėjimo operaciją. Po tokio sielvarto vyras vos neatsikratė žmonos.
Kaip sakoma, bėda ateina ne viena. Vyras negalvojo apie savo sveikatą, jis tik norėjo pastatyti žmoną ant kojų. Jam skaudėjo širdį, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Taip jis ir mirė. Ji liko visiškai viena šiame pasaulyje. Nadežda Pavlovna užgeso kaip žvakė. Bet vieną dieną suskambo jos durų skambutis. Ji nieko nelaukė, nes neturėjo draugų. Atidariusi duris, ji pamatė liekną jauną merginą su mažu vaiku ant rankų.
– Aš atėjau pas tave gyventi. Susipažink su mano anūku. Nori tu to ar nenori, bet mes neturime kur eiti, – pasakė nepažįstamoji.
– Įeikite, – sušnabždėjo sutrikusi šeimininkė.
Moteris pasveikino svečius, nors niekam nesitikėjo. Ji juos šildė, maitino, maudė. Į sielą nesigilino – nusprendė viską aptarti ryte. Kai ji pabudo, iš virtuvės sklido blynų kvapas. Kūdikis ropojo ant purvinos antklodės ir į burną traukė seną barškutį.
– Kiek jam metų? – Nadežda Pavlovna paglostė berniuką.
– Šešių mėnesių. Jis gimė iškart po to, kai Vania buvo nužudytas. Nesmerkite manęs. Jis eis į darželį, aš galėsiu eiti į darbą ir tuoj pat išsikraustysiu. O kol kas neturime kur eiti… O jis ramus, su juo nebus jokių problemų.
– Nesijaudink, aš ir taip esu viena.
Nastia daug pasakojo Nadeždai Pavlovnai apie savo sūnų. Ji tikrai užaugino gerą žmogų, tikrą didvyrį. Kiek daug planų jie turėjo ateičiai – ir vienas gaisras viską sugriovė. Jiems buvo įteikti pomirtiniai medaliai, bet kokia iš to nauda? Nastia dirbo virėja kariniame dalinyje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ketinome susituokti, pasistatyti namą, susilaukti vaikų…
Senoji moteris klausėsi kiekvieno merginos žodžio ir nurijo ašaras. Ji įsimylėjo ją, kaip ir jos sūnus, iš pirmo žvilgsnio. O Nastia buvo gera, ji padėjo Nadeždai Pavlovnai ir elgėsi su ja pagarbiai. Nors ji ir netapo sūnaus nuotaka, jis tikrai būtų buvęs su ja laimingas.
O Vaniuša buvo tėvo kopija. Tai padėjo moteriai atitraukti mintis nuo sielvarto ir grįžti į normalų gyvenimą.
Praėjo septyneri metai. Nastia jau dirbo virėja vietinėje valgykloje. Vieną dieną ji grįžo iš darbo, nuleido akis ir pasakė Nadeždai Pavlovnai, kad jai pasiūlė ištekėti. Ji atsiprašė, pasakė, kad su Vania išsikraustys. Moteris iškart sunkiai atsikvėpė nuo tokios žinios. Ji nuėjo į savo kambarį ir sėdėjo ten iki ryto. Tik tada ji nusprendė pasikalbėti:
– Aš nenoriu kištis į tavo laimę. Tokia gera mergaitė nusipelnė būti laiminga. Tik palik man Vanią, aš jo neskriausiu. Tu turėsi dar vieną vaiką, aš be jo būsiu vieniša. Mokykla yra kieme, kam jį kankinti?
Taip jie ir padarė. Po vestuvių Nastia dažnai ateidavo aplankyti sūnaus, tada ji priėjo prie Nadeždos Pavlovnos ir pradėjo pokalbį:
– Mano vyras nori, kad praeitis liktų praeitimi. O aš esu nėščia. Jis nenori pripažinti savo sūnaus. Aš nežinau, ką daryti.
– Nesijaudink, brangioji. Jei Dievas duos, užauginsiu savo anūką. Ne jo kaltė, kad jo likimas toks sunkus. Geras berniukas, bet niekam nereikalingas, – senoji moteris nusibraukė ašarą nuo skruosto.
Kiekviena šeima gyveno savo gyvenimą. Bet vieną dieną Nadežda Pavlovna sutiko Nastę su dideliu pilvu tiesiai metro perėjoje. Jos veidas buvo visas nusėtas mėlynėmis. Jos ranka buvo sugipsuota. Moteris neklausinėjo aplinkybių, tik šnibždėjosi:
– Vania ir aš laukiame tavęs namuose.
– Kaip man gėda… – sušuko Nastia.
Dabar jie visi keturi gyveno kartu. Nadežda Pavlovna perrašė butą Nastjai. Atėjus jos valandai Nastja prisiglaudė prie lovos ir verkė:
– Kokia aš tau kalta! Svetimas tau Vania, nors atrodo, kad tavo sūnus beprotiškai. Aš jį mylėjau, bet jis man siūlė tik draugystę. Maniau, kad užmegsiu romaną su kita, o jis man pavydės. Taip, tu svajojai. Aš ką tik buvau užklupta. Tavo sūnus neleido man pasidaryti aborto, o tėvai išvarė mane iš namų. Pirmą kartą tave pamačiau gedulingame mitinge. Girdėjau, kad esate geri žmonės, todėl nusprendžiau ištraukti laimingą bilietą. Pelniausi iš kitų žmonių sielvarto.
– Manote, kad nežinojau, jog mano anūkas ne mano? Mano sūnus negalėjo turėti vaikų ir dėl to turėjo kompleksą. Neįsižeidžiu dėl tavęs, tu man suteikei antrą kvėpavimą. Anūkai. Aš mylėjau tave kaip savo, o tu esi gera mergaitė. Tik prižiūrėk vaikus, kad jie neišeitų į pasaulį, kai aš mirsiu, – šyptelėjo Nadežda Pavlovna.
Po moters mirties Nastia net nemanė ištekėti. Ji suprato, kad visuose sužadėtiniuose ieškojo to paties kareivio, kurį galėtų mylėti. Vienintelio ir nepakartojamo.
