Tėvai visada rūpinasi savo vaikais. Dažnai tėvai nusivilia savo užaugusiomis atžalomis. Kokios yra suaugusios dukros mūsų šiandienos istorijoje.
Motinos istorija.
Barbara užaugino tris vaikus. Visi jie užaugo ir gyvena savarankiškus gyvenimus. Vyriausias sūnus turi šeimą ir darbą užsienyje. Per atostogas jis siunčia nuotraukas ir atvirukus. Motina visa tai su meile saugo ir retkarčiais peržiūri.
“Mes labai tavęs pasiilgstame, sūnau. Gal galėtum atvažiuoti ir aplankyti? Bent jau susipažintume su anūkais ir proanūkiais”, – rašo ji sūnui.
Jos vidurinioji dukra turi vyrą kariškį. Jie daug keliauja. Jie augina dukrą. Kartais jie trumpam užsuka į svečius. Barbaros vyras gerbia savo svainį: dukra susirado gerą vyrą.
Jos jaunesnioji dukra negyvena šeimyninio gyvenimo. Polina buvo ištekėjusi, turėjo sūnų, bet vyras ją paliko. Mergina pasinaudojo motinos patarimu vykti į miestą ir išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Ten ji įsidarbino siuvėja fabrike ir kartu su savimi pasiėmė sūnų.
Aplankyti savo jauniausios dukters.
“Ar gali savaitę išsiversti be manęs? – Barbara pasakė vyrui: “Noriu aplankyti ir pažiūrėti, kaip sekasi Polinai ir jos vyrui”.
Deividas palydėjo žmoną. Jai nebus lengva tempti sunkius krepšius, bet ji nori įtikti dukrai. Dvidešimt keturias valandas Barbara važiavo antros klasės vagone ant šono. Ji džiaugėsi galėdama pamatyti dukrą. Juk nuo paskutinio susitikimo buvo praėję treji metai.
“Mama, kodėl nepaskambinai ir nepasakei, kad atvažiuoji? Aš dabar esu darbe. Galiu tave pasiimti iš geležinkelio stoties tik vakare”.
“Atsiprašau, norėjau tave nustebinti!” – Mama pasakė.
“Ar esi tikra, kad tau ten viskas gerai?”
“Viskas gerai.”
Prie durų stovėjo mano anūkas. Aukštas, status, atrodė kaip jo senelis, kai buvo jaunas.
“Sveikas, mano berniuk!” – močiutė jį apkabino.
“Užteks.” – pradėjo išsilaisvinti iš berniuko apkabinimo.
“Kodėl tu manęs nepažįsti? Vos spėjau iš stoties su lagaminais”. – Paklausė pavargusi moteris.
“Turėjau sutvarkyti ir paruošti stalą jūsų atvykimui. Skubėjau iš darbo ir pradėjau virti barščius bei kepti kotletus.”
Tuomet suskambo Barbaros telefonas ir ji atsakė nuobodžiaujančiam vyrui, kad jai viskas gerai, ją pasitiko ir padėjo atvykti, o dabar jie vakarieniauja prie Paulinos padengto stalo.
Prie stalo, tvarkydama barščių lėkštes, Paulina paklausė motinos: “Ar tau bus vienas kotletas, ar du iš karto?” Barbora buvo tokia pavargusi ir alkana, kad galėjo suvalgyti ir tris, bet pagalvojusi atsakė: “Tik padėk ant stalo, o paskui pažiūrėsime.”
Galiausiai ant stalo atsirado lėkštė su penkiais kotletais. Tiek apie šventinį stalą, su kuriuo dukra pasitinka savo motiną. Moteris pamanė, kad jie turi piniginių problemų, ir nusprendė, kad būtinai jiems padės. Vakarienės metu dukra iš karto paklausė, kada motina planuoja važiuoti atgal. Moteris įsižeidė ir pasakė, kad ji gali išvažiuoti ir rytoj, jei jai trukdo.
Barbora visą dieną buvo viena namuose, o vakare kiekvienas sėdėjo savo kambaryje ir kažką veikė. Paskui anūkas išėjo pas kaimynę, o Paulina išėjo su draugėmis. Motinai visą laiką teko sėdėti vienai.
Barbarai pasidarė nuobodu ir ji suprato, kad yra čia nereikalinga. Ji pradėjo rengtis ir išgirdo, kaip anūkas klausia mamos: “Kada atvažiuos tavo dėdė? Mes ketinome eiti į futbolo varžybas”.
“Kai išeis močiutė”. – Polina atsakė.
Sutrikusi moteris nedelsdama susikrovė daiktus ir nuėjo link išėjimo. Ji taip pat neatsisveikino. Ją džiaugsmingai pasitiko vyras, visą laiką pasiilgęs žmonos. Paaiškėjo, kad nepaisant visos šilumos ir rūpesčio, kurį jiedu įdėjo į savo vaikus, dabar vaikams jų visai nereikėjo.
