Kai man sukako 50 metų, supratau, kad man atsibodo miesto šurmulys. Nusprendžiau parduoti butą ir nusipirkti žemės sklypą kur nors už miesto. Ne, sodas manęs nedomino. Tiesiog norėjau ramybės ir tylos. Noriu kvėpuoti grynu oru ir negalvoti apie problemas. Atėjo laikas, kai noriu tiesiog mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
Man prireikė daug laiko, kol radau tinkamą sklypą. Viskas man tiko. Vienintelis dalykas, kurio nepatikrinau, buvo šis tas. Neišsiaiškinau, kokie ten kaimynai!
Kitą dieną išėjau į kiemą ir negalėjau atsidžiaugti, kad mano svajonė išsipildė. Tada nukreipiau žvilgsnį į tvorą ir pamačiau kaimynę, kabinančią skalbinius prie pat mano pusės.
– Atsiprašau, prašau. Bet aš nedegu noru žiūrėti į tavo skalbinius. Juolab kad čia turiu pavėsinę ir hamaką, – pasakiau jai.
– Ir tu manai, kad man patiktų matyti tave, besiilsinčią čia ir kepančią šašlykus? Tu užuodi mano kelnių kvapą, o aš užuodžiu tavo mėsos kvapą. Jei kasdien pirksi iš manęs varškės, nustosiu čia kabinti savo kelnaites, – saldžiu balsu pasakė močiutė.
Koks šantažas! Senelė atrodo kaip pienburnis. Bet iš tiesų pasirodė esanti visai kitokia! Bandžiau su ja pasiekti kokį nors kompromisą, bet supratau, kad tai – iš fantastikos srities. Vos tik priėjau prie hamako, ji iškart ėmė kabinti kelnaites. Ji tarsi tyčia laukė!
Ir ką tu manai? Dabar kasdien perku iš jos varškės sūrį, kad tik ji mane nuvarytų nuo nugaros. Tapau jos verslo įkaitu. Jau nebežinau, kur ją dėti – nemokamai dalinu draugams. Aš jos nevalgau.
Tai kaip su ja kovoti?
