Kartą gyveno sutuoktinių pora. Jie gyveno gerai. Jie kartu augino sūnų ir dukrą. Jų dukra buvo tikra gražuolė, ji buvo tokia graži, kad jai nusišypsojus visa apylinkė imdavo skendėti stebuklingoje šviesoje, o kai ji šukuodavosi plaukus, nuo jų krisdavo aukso dulkės.
Paskui mirė šios mergaitės motina, jos tėvas ilgai neliūdėjo ir pasiėmė į žmonas kitą moterį. Naujoji žmona atėjo į jų namus su savo vaikais ir neapkentė vyro sūnaus ir dukters. Kai vyro sūnus užaugo, jis įsidarbino pas turtingą poną vežėju. Jis visą laiką nerimavo dėl savo sesers ir dieną naktį galvojo apie tai, kaip jai sekasi be jo. Jis taip ilgėjosi sesers, kad net nupiešė jos portretą ir pakabino jį ant arklidžių durų.
Kiekvieną kartą pažvelgęs į sesers portretą jis nevalingai nusišypsodavo. Kai jis imdavosi darbo, liūdesys vėl užplūsdavo su dviguba jėga. Tokių vaikino nuotaikų svyravimų šeimininkas nepastebėjo ir paprašė savo darbuotojo:
– Berniuk, nesuprantu, kodėl tvarte tu visada linksmas, o išėjęs iš jo pasidarai niūresnis už debesį.
– Aš turiu seserį namuose. Nupiešiau jos portretą ir pakabinau jį tvarte, todėl kai įeinu į vidų, žiūriu į jį ir širdis apsidžiaugia, o kai išeinu, vėl būnu liūdnas.
– Jei galima, norėčiau pamatyti jūsų sesers portretą, ar ji tokia graži, kaip sakote? – paklausė džentelmenas.
Berniukas atnešė sesers portretą ir parodė jį ponui:
– Ar jūsų sesutė tikrai tokia graži, kaip jūsų piešinyje?
– Tikrovėje ji dar gražesnė, – atsakė vaikinas.
– Ką gi, tada atvesk ją man, ir aš ją vesiu.
Jaunuolis grįžo namo ir perdavė visą pokalbį savo uošviui ir tėvui. Močiutė su dukra taip pat nusprendė nueiti pas tą poną. Jie visi kartu sėdo į vežimą ir išvyko. Pakeliui brolis pasakė seseriai:
– Jis tarė seseriai: “Nedėk veido pro langą, nes bus šalta.
Sesuo neišgirdo brolio žodžių, todėl paklausė pamotės:
– Ar negirdėjai, ką sakė brolis?
– Jis liepė žiūrėti pro langą, – atsakė jai moteris.
Mergaitė pažvelgė pro langą ir tą pačią akimirką pamotė paėmė ją ir išstūmė iš vežimo. Mergaitė atsitrenkė į žemę ir virto antimi, o tada pakilo į dangų ir nuskrido. Kai jie atvažiavo prie to pono namų, pamotės duktė išlipo iš vežimo ir nusišypsojo jam savo geltonais dantimis, paskui papurtė galvą ir jos purvini plaukai išsisklaidė ant pečių. Šeimininkas pažvelgė į ją ir išsigando.
– Kodėl mane apgavai, – tarė ponas savo vežikui ir uždarė jį į požemius.
Sutemus pas vaikiną atskrido antis ir ėmė jam dainuoti mergaitišku balsu. Sargybinis išgirdo jos dainavimą ir ryte viską papasakojo savo šeimininkui. Kitą naktį į požemius pasiklausyti anties dainavimo atėjo pats valdovas. Tada jis ją pagavo ir paklausė:
– Ar nėra būdo tave išgelbėti?
– Ant kojos turiu grandinėlę, – atsakė antis, – jei vienu smūgiu ją nutrauksi, vėl tapsiu mergaite.
Tada valdovas paėmė kardą ir palietė juo grandinėlę, ir ji nukrito. Tada antis vėl tapo gražia mergaite. Valdovas labai apsidžiaugė tuo, kas įvyko, ir išlaisvino berniuką iš kalėjimo. Tada jis vedė tą mergaitę, ir jų vestuvės buvo prabangiausios toje apygardoje.
Iš pradžių lordas norėjo nubausti piktąją pamotę ir jos dukterį, bet geroji nuotaka paprašė jo leisti joms ramiai išeiti.
