Sekmadienio rytas prasidėjo kivirču.
-Nesuprantu! Kas suvalgė visą uogienę?
Šeštadienio vakarą vyras paprašė žmonos pusryčiams iškepti blynų su uogiene.
– “Noriu blynų, – pasakė jis, – su aviečių džemu”.
Norėdama įtikti vyrui, ji atsikėlė anksti ir iškepė daug blynų.
Ir kai visa šeima susėdo prie stalo ir ketino pradėti valgyti blynus, staiga paaiškėjo, kad nėra uogienės. O lentynoje stovėjo tik tuščias stiklainis.
– “O ką dabar su juo daryti?” – paklausė vyras, rodydamas į priešais save esančią blynų lėkštę.
-Ar galėtumėte pabandyti su kondensuotu pienu?
-Maloniai dėkoju! Mm-hmm. Labai ačiū. Pabandykite su sviestu. Taip. Tiesiog suvalgyk pats. Aš nenoriu, kad…
Jis trumpam sustojo, liūdną akimirką.
-Vieną kartą gyvenime, galima sakyti, nusprendžiau valgyti blynus su uogiene ir… Štai taip.
Vyras padarė įžeistą veidą ir pažvelgė pro langą.
-Nenusiminkite, – paguodė vyrą moteris, žiūrėdama į savo uošvę. Ji paglostė jam galvą, o jis visaip išsisukinėjo, rodydamas, kad jam nereikia jokios meilės.
“Kur jis galėjo dingti?” – paklausė uošvė.
Nors kas jau kas, bet ji puikiai žinojo, kur jis dingo.
Nes būtent ji valgė šią uogienę. Žinoma, ne iš karto.
Juk tai buvo litrinis stiklainis.
Mano uošvė tą uogienę valgė visą savaitę. Kasdien po truputį, todėl ji ir dingo.
Kodėl ji neprisipažino iš karto?
Faktas tas, kad ji nemanė, jog jos mylimas sūnus dėl to taip nusivils. Taigi… Ji kažko bijojo.
O dabar, kadangi ji iš karto neprisipažino, turėjo apsimesti nekalta.
-Nėr kito būdo, kaip anūkė jį suvalgyti, – pasakė pamotė, griežtai žvelgdama į anūkę.
-Ką aš kalbu? Ar gali tuo patikėti? Kaip galėjau visą kaltę suversti anūkei? Kas aš esu po to?
Moteris griežtai pažvelgė į dukrą.
-Aš nevalgiau.
“Ir daugiau niekas kitas, – griežtai tarė uošvė.
-Vėliau nupirksiu jai motorolerį, kasdien vežiosiu į kiną, kavines ir atrakcionų parkus.
Mergaitė puolė į ašaras.
-Nusiramink, dukrele, nuramink, – tarė vyras, – tėtis nesipiktina. Ji valgė ir valgė. Nėra už ką.
– O kaip dabar su tavimi? Ar būsi alkana?
-Nesijaudink dėl manęs, – paguodė jis dukrą, – aš rasiu, su kuo juos suvalgyti. Ant stalo tiek daug visko yra. Aš neliksiu alkanas.
Mergaitė nusiramino ir visi pradėjo valgyti pusryčius.
Po pusryčių uošvė įėjo į anūkės kambarį.
Aš kažką sugalvojau.
Ji papasakojo mergaitei apie savo planus dėl motorolerio, filmų, pasivažinėjimų ir viso kito.
Mergaitė įdėmiai klausėsi močiutės ir tyliai, supratingai linktelėjo galva.
– “Aš galvojau, močiute, – pasakė aštuonmetė mergaitė, – apie tą bylą… Paini byla. Nesuprantamą bylą. Tamsią. Kaip ją pavadinti? Aš nežinau. Taigi motoroleris ir visa kita, ką čia išvardijai, tavęs neišgelbės.
-Ką turite omenyje?
-Tai reiškia, kad visą savaitę susidomėjęs stebėjau, kaip tuštėja uogienės stiklainis.
Olenka padarė dideles akis ir numojo ranka.
-Taip jau yra, močiute, – atsiduso mergaitė, – aš viską apie tave žinau.
-Kodėl tu manęs… neišdavė?
– “Kuo tu mane laikai, močiute?” – įsižeidė mergaitė. Jūs mane išdavėte! Tavo mylima močiutė? Niekada nesitikėtų, kad taip pasielgsiu.
-Tačiau tu tokia… -bet mergaitė ją sustabdė.
-Vėliau atsiųsiu tau pirkinių sąrašą, – pasakė ji. “Tai rimčiau, nei manėme, ar ne? Reikia daug ką apsvarstyti. Negaliu iš karto pasakyti, ko noriu už ištikimybę.
-Aš suprantu. -Aš suprantu. Pagalvok, anūkėle. Neskubėk. Senelė su viskuo sutinka.
Mano uošvė atsiduso ir nuėjo į kambarį skaičiuoti pinigų, kuriuos taupė…
