Slaugytoja baigė visas manipuliacijas ir atsisėdo prie stalo. Linda verkė – staiga prisiminė savo vaikystę. Nors buvo praėję apie 40 metų, Linda nusprendė papasakoti mergaitei apie tą baisią dieną.
Birželio mėn. Motina laikė mažąją Lindą už rankos ir pasakojo jai istoriją. Staiga iš už posūkio iššoko traktorius. Ir tada pasidarė tamsu. Kai mergaitė atsipeikėjo, jos mama jau buvo mirusi. Ji naiviai atmerkė jai akis vaikiškais pirštukais ir maldavo pabusti. Vaikų klyksmus išgirdo kaimynai ir tapo šio baisaus vaizdo liudininkais.
Paskui paskutinis bučinys su motina, kurio Linda ilgai nedrįso. Taip prasidėjo jos našlaitės gyvenimas. Vyresnės seserys ją nuolat išvarydavo. Ji buvo motinos numylėtinė, bet dabar niekas nenorėjo su ja vargti.
Motina labai norėjo penkto vaiko, bet tėvas siųsdavo ją į abortą. Ji drebėdavo iš baimės, kai vyras mojuodavo kumščiais jai prieš veidą, bet nedrįso nužudyti vaiko. Taip gimė Linda, mylima savo motinos ir visų persekiojama.
Praėjus dviem mėnesiams po laidotuvių, tėvas atėjo į vaikų kambarį ir nervingai pasakė:
– “Linda, susipakuok daiktus, važiuojame į miestą.
– O kodėl? – Linda džiaugsmingai atsakė laukianti nuotykių.
Tuo metu močiutė verkdama apkabino mergaitę ir pavadino tėvą pabaisa. Jis pagrasino jai kumščiu ir pasakė, kad išveš ją į “miestą”. Mažoji Linda nesuprato, kodėl močiutė taip supyko, ji patikliai paėmė tėčio ranką, atsisveikino su seserimis, nors jos net neišėjo į kiemą, ir išėjo.
Tėvas nuvežė Lindą į našlaičių prieglaudą. Prieš įeidamas jis patapšnojo jai per petį ir pasakė:
– “Na, Linda, nebūk neklaužada, klausyk manęs. Aš netrukus grįšiu.
Linda verkė iš nežinomybės baimės. Bet tėtis net neatsigręžė. Ji ilgai stovėjo tamsiame koridoriuje, kol senoji slaugytoja paėmė ją ant rankų. Taip ji užaugo tarp tų pilkų sienų.
Tėvas kartais ateidavo ir pasiimdavo ją porai dienų namo, bet niekas nesidžiaugė ją matydamas. Berniukai ją vadino našlaite ir vengė jos. Senelės nebebuvo, todėl niekas Lindos negynė.
Tačiau jai pasisekė su vyru – su juo susipažino šokių mokykloje. Jis neprieštaravo, kad Linda buvo našlaitė, iškart paprašė jos ištekėti. Vyro giminaičiai šiltai priėmė jo žmoną. Ji pagaliau sužinojo, koks geras požiūris. Ir netrukus pagimdė vyrui du sūnus – dabar berniukai jau suaugę.
Praėjo keturiasdešimt metų. Lindą prisiminė jos seserys. Jos nusiuntė jai telegramą: “Tėvas miršta, ateik čia”.
Kitą dieną ji su vyru nusipirko bilietus ir nuvažiavo į gimtąjį kaimą. Linda visą kelią galvojo, kaip ją priims seserys, kaip reaguos tėvas. Ir štai jis buvo gimtajame miestelyje. Seserys stovėjo ant slenksčio, pasiraitojusios rankoves, ir žiūrėjo, kokiu automobiliu atvažiavo našlaitė. Pavydas jas tiesiog draskė.
– Tėtis yra kambaryje, – net nepasisveikinusi pasakė sesuo.
– Atsiprašau, dukrele, – sušuko jis.
Seserys pertraukė tėvą, kažką kalbėdamos apie testamentą ir apie tai, kad Linda neturėtų nieko tikėtis.
– Gali, sugriautą latriną pasiimti. Tai viskas, ką gauna našlaičiai, – šmaikštavo vyresnioji sesuo.
– Aš pasiimsiu tėvą, pasidalysiu su tavimi namus, – nusišypsojo Linda.
Piteris primygtinai prašė, kad Linda pasiimtų tėvą su savimi. Laikui bėgant jis atsigavo, dabar kasdien prašo dukters atleidimo. Linda pasamdė slaugytoją, kad jį prižiūrėtų. O apsilankymą tėvo namuose jis prisimins dar ilgai.
