Mes su Marku jau buvome susituokę. Praėjo treji metai, o vaikų vis dar nebuvo. Ėjau pas visus gydytojus. Jokių nukrypimų nuo normos neturėjau, o mano vyras atsisakė vykti į ligoninę ir atlikti tyrimus.
Po kurio laiko jis man prisipažino, kad turi meilužę ir ji yra nėščia. Jis greitai susikrovė daiktus ir užtrenkė už savęs duris. Mane apėmė siaubinga depresija ir kelias dienas net neišėjau iš namų.
Vienintelė priežastis, dėl kurios išėjau, buvo atostogos. Žinojau, kad tokios būsenos negalėsiu normaliai dirbti. Pakeliui žiūrėjau į ežerą ir bandžiau jame paskandinti visas neigiamas emocijas. Taip norėjau jas išlieti ir atsikratyti to baisaus jausmo krūtinėje. Ilgai stovėjau ant tilto, kol išgirdau vaiko verksmą. Pribėgau prie berniuko ir paklausiau:
– Sveikas, mažyli! Ar tau kas nors atsitiko?
– Labas. Aš pabėgau iš namų. Bet aš niekada ten negrįšiu!
Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Daviau berniukui ledų, kad nusiramintų. Nenorėjau smalsauti, bet jis norėjo papasakoti savo istoriją iki galo:
– Mama melagė. Ji apgavo savo dėdę. Ji ilgai susitikinėjo su dviem vyrais, o paskui pastojo. Kūdikio tėvas tuoj pat pabėgo, o ji nusprendė apgauti kitą, kad šis manytų, jog tai jo kūdikis, kad neliktų viena. Negaliu to žiūrėti… Ji meluoja jam kiekvieną dieną…
– Nusiramink. Tau puikiai sekasi. Tikrai, nėra gerai meluoti.
Mes su Deividu ilgai kalbėjomės, o paskui nusprendėme nueiti pas mane arbatos – ką tik buvau iškepusi pyragą. Kol užkaičiau virdulį, Deividas laukė manęs svetainėje. Jis apžiūrinėjo paveikslus ant sienų, o paskui pašaukė:
– Tai jis!
– Kas jis? – Nustebau, nes Deividas rodė į mano vyro nuotrauką.
– Dėdė Markas. Jį apgaudinėjo mama.
Ir tada viskas stojo į savo vietas. Susitikimas su Deividu buvo lemtingas, kitaip nepasakysi. Nesiruošiau susigrąžinti savo vyro, bet bent jau išsiaiškinau situaciją.
– Deividai, ar pažįsti savo tėvą? – paklausiau.
– Taip, jis gyvena kaime su močiute.
– Gal galime nuvažiuoti jo aplankyti?
– Tai puiki idėja. Tik mama man neleidžia…
– Aš su ja pasikalbėsiu! Eime! Ar bent žinai adresą?
Berniukas linktelėjo galva, ir mes išbėgome į gatvę. Tai buvo ilgas kelias, bet aš nemačiau kitos išeities. Kai vyras atpažino sūnų, jis apsipylė džiaugsmo ašaromis. Nežinau, ko mama pasigedo Deivido. Bet man jis atrodė labai geras, gerai išauklėtas ir gražus vyras.
Viską jam papasakojau ir paaiškinau, kodėl berniukui geriau likti su juo. Kol Deividas kalbėjosi su tėvu, paskambinau savo vyro meilužei:
– Manau, žinai, kas skambina. Jei nutrauksi Deivido bendravimą su tėvu, mano vyras žinos, kad tu nesi jo nėščia.
– Aš tai supratau.
Problema buvo išspręsta. Maža to, Deividas ir jo tėvas dažnai atvykdavo pas mane į svečius. Kartu susitikdavome, švęsdavome šventes ir savaitgalius, o netrukus… susituokėme! Dabar esu Deivido mama. Net jei ir ne mano pačios.
