Mano dukra pastojo, kai jai buvo 15 metų. Ji ilgai slėpė savo nėštumą. Taigi mes su vyru sužinojome, kai dukra buvo penktą mėnesį nėščia. Žinoma, apie abortą negalėjo būti nė kalbos. Nusprendėme susilaukti kūdikio.
Niekada taip ir nesužinojome, kas buvo mūsų dukters kūdikio tėvas. Mano dukra sakė, kad jie susitikinėjo tik tris mėnesius, o paskui išsiskyrė. Ji net tiksliai nežinojo, kiek jam metų.
– Gal 17, gal 18 metų. Na, gal 19! – Dukra mums atsakė neribotai.
Žinoma, mus su vyru sukrėtė žinia, kad mūsų dukra nėščia. Žinojome, kad mums bus labai sunku. O mūsų dukra visiems sakydavo, kad labai nori turėti kūdikį, nori būti mama.
Po keturių mėnesių mūsų dukra pagimdė nuostabų berniuką: sveiką ir stiprų. Tik tas gimdymas buvo labai sunkus, ir mano dukra keturis mėnesius atsigavo po gimdymo. Žinoma, be mano pagalbos dukra nebūtų galėjusi susitvarkyti, todėl išėjau iš darbo ir prižiūrėjau dukrą bei anūką.
Paskui, kai dukra sustiprėjo, ji net nenorėjo artintis prie kūdikio. Naktį ji ramiai miegodavo, bet dieną net nenorėdavo prie kūdikio prisiartinti. Viską dėl jos dariau aš. Bardavau dukrą, kad ji man nepadeda. Ir tada dukra man pasakė:
– Aš matau, kad tu myli savo anūką. Tad įsivaikink jį ir jo tėtį! Aš būsiu jo sesuo. Nenoriu būti mama, noriu eiti su draugėmis, eiti į diskoteką! Noriu linksmintis!
Maniau, kad mano dukra serga pogimdymine depresija. Tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Ji tiesiog visiškai nemyli savo kūdikio. Savo sūnui ji sako visokių bjaurių dalykų. Kaip ji galėjo taip elgtis?
Galiausiai su vyru nusprendėme vaiko neįsivaikinti, bet gavome jo globą. Mano dukra tapo nevaldoma. Ji mūsų visiškai neklausė. Ji išeidavo naktį ir grįždavo tik anksti ryte. Ji visiškai nesirūpino sūnumi.
Taip gyvenome kelerius metus. Jau manėme, kad niekas nepasikeis. Bet po dvejų metų Naktibalda kažkaip subrendo ir išmintingėjo. Per tuos dvejus metus berniukas labai pasikeitė: paaugo, išmoko vaikščioti ir kalbėti. Jis labai besišypsantis ir linksmas berniukas.
Jis labai džiaugiasi, kai ji grįžta namo: pribėga prie jos, apkabina ją ir kažką pasakoja. O dukros širdis to negalėjo pakęsti: ji tapo nuostabia mama. Dabar ji visą laisvą laiką praleidžia su sūnumi. Ji nuolat jį apkabina ir bučiuoja. Ji taip pat dažnai sako:
– Kaip aš laiminga, kad turiu sūnų! Jis yra brangiausias dalykas mano gyvenime! Dabar jo niekam neatiduosiu!
Mes su vyru labai džiaugiamės, kad mūsų šeimoje pagaliau įsivyravo ramybė.
