Klausiau savo buvusios draugės ir atleidau tai, ką jis padarė. Grįžau pas vyrą, ir mes gyvenome kaip pasakoje. Tikriausiai tai buvo gerai tik man, nes bijojau likti viena. Jis buvo geras vyras, bet, matyt, manęs nemylėjo. O vakar vėl viskas sugriuvo…
Mano vyras savaitgaliui išvyko pas savo mamą. Vakare negrįžo, tik atsiuntė atsisveikinimo žinutę. Prašė atleidimo ir sakė, kad pats paduos skyrybų prašymą. Tą akimirką supratau, kad nėra jokio būdo pataisyti griuvėsius. Buvau viena. Jauna ir graži. Išsiskyrusi su priekaba.
Kaip galėjau vakar eiti miegoti kartu, o šiandien viską sugriauti? Eiti į niekur, tarsi ilgai ruošti pabėgimo planą. Kaip įmanydama saugojau šeimą, kūriau paguodą ir palaikiau vyrą sunkiausiomis akimirkomis.
Ar tai buvo iliuzija? Rožiniai akiniai? Negaliu suvokti, kaip galima palikti mylimą žmogų, dėl kurio buvai visą gyvenimą. Pirmadienį paskambino mano uošvė. Ne, ne tam, kad ją paguostų. Ji norėjo pasiteisinti dėl sūnaus. Pavyzdžiui, jis niekada tavęs nemylėjo, paleisk jį ir leisk jam būti laimingam.
Visos paskolos buvo mano vardu, nes jas turėjome mano vardu. Alimentai? Ir kam gaišti savo nervus ir laiką dėl šių menkniekių? Taip, aš daug verkiau. Man buvo gaila ne tik savęs, bet ir savo nepilnamečio sūnaus. Tą akimirką norėjau tik vieno – kad mano sūnus niekada netaptų tokiu niekšu.
Žinoma, dabar ketinome gyventi kukliai, bet kitos išeities nebuvo. Nebuvo mano kaltės, kad po 10 santuokos metų vyras negalėjo manęs mylėti. Mano galvoje sukasi milijonas klausimų, tik nėra kam jų užduoti.
