– Oi, kaip aš pavargau eiti į darbą! O mano žmona visą dieną sėdi namie ir nieko neveikia. Norėčiau pasikeisti su ja vietomis, nes nebeturiu jėgų! Na, bent jau 1 dieną!” – kankino netrukus užmigti ketinančio vyro mintis.
Kitą rytą jis atmerkė akis, bet pajuto, kad kažkas ne taip. Pažvelgė į savo rankas ir pamatė manikiūrą.
– Dieve mano, jis suveikė! Ačiū tau!” – jis atsikėlė, pribėgo prie veidrodžio ir pamatė save žmonos kūne.
Nedelsdamas nuėjo į vonios kambarį. Tada pažadino vaikus, padarė visiems pusryčius ir sumuštinius, aprengė juos ir nuvedė į mokyklą, paskui į cheminę valyklą. Paskui grįžo namo, išvedė ir pašėrė šunį bei katę, pakeitė kraiko dėžę ir sušukavo abiejų šukuoseną. Aš pradėjau pakloti lovas, valyti dulkes, plauti grindis. Išgėriau kavos ir ėmiausi gaminti pietus. Tada nuėjau į banką, sumokėjau komunalinius mokesčius ir pasiėmiau vaikus iš mokyklos. Pamaitinau juos ir sėdau ruošti namų darbų. Taip pat metė drabužius į skalbimo mašiną ir lygino patalynę po televizoriumi, kuriame buvo rodomos žinios. Apie ketvirtą valandą po pietų jis pradėjo lupti daržoves vakarienei, salotoms ir bulvių košei. Jis įkaitino orkaitę ir į rankovę įdėjo mėsos.
Jis susitiko su vyru, padengė stalą, pavakarieniavo. Po to išplaudavo visus indus, sudėdavo daiktus ir paguldydavo vaikus miegoti. Jis jau svajojo susisupti į antklodę ir užmigti, kai vyras užsiminė apie karštą naktį. Nelabai apsidžiaugė, bet to neparodydamas sutiko.
Ryte jis atsibudo iš siaubo ir maldavo grąžinti jam kūną. Ir balsas pasakė:
– Aš žinau, kad tu atgailauji ir nori jį susigrąžinti. Tu pripažįsti, kad klydai. Bet tau teks laukti dar 9 mėnesius, nes vakar pastojo.
Tai nemaža pamoka, ar ne?
