Čia tiesiog negaliu suprasti kai kurių žmonių, kurių šiais laikais yra labai daug. Jie visi stengiasi kažką pasiekti kitų rankomis, nedėdami nė menkiausių pastangų.
Nuo vaikystės žinojau, kad man skirtas sunkus likimas. Augau skurdžioje kaimo šeimoje, su viena motina. Motina man vis kartojo, kad turiu būti stipri ir stengtis dėl savo gyvenimo. Taip ir dariau. Mokiausi mokykloje mieste ir gavau gerą darbą. Tada sutikau savo vyrą ir ištekėjau.
Pirmuosius trejus metus nuomojomės butą sostinėje. Tačiau sunkaus darbo dėka nusipirkome nuosavą butą. Ir tada prasidėjo – mane prisiminė net giminaičiai, kurių niekada nebuvau net mačiusi. Visi norėjo atvažiuoti į svečius, į sostinę. Bet niekam nerūpėjo, kad aš turiu savo gyvenimą ir nieko nelaukiu.
Man pasakė mano trečioji pusseserė ir su ašaromis akyse maldavo, kad jos dukra galėtų pas mane pabūti porą savaičių, kol įstos į universitetą. Man jau buvo jų gaila, juk pati buvau atsidūrusi tokioje situacijoje. Priėmiau giminaitę pas save.
Ji įstojo į universitetą ir nuo to laiko praėjo ne savaitės, o du mėnesiai. Pradėjau jos klausinėti, kada ji gaus butą. Ir sulaukiau atsakymo – ar tau jos negaila?
Žinoma, kad man jos gaila. Man nereikia su niekuo gyventi penkerius metus. Po savaitės iškeldinau giminaitę. Dabar visiems giminaičiams esu pagrindinis priešas, bet bent jau turiu ramybę gyvendama su vyru.
