Ilgai prisiminsiu tą dieną, kai išėjome pasivaikščioti su sūnumi, kuris buvo labai mažas. Jam buvo šešeri metai. Kiekvieną dieną prieš eidami miegoti eidavome su juo pasivaikščioti. Tą vakarą taip pat ėjome pasivaikščioti.
Prieš eidama pasivaikščioti lyginau jo kelnes, o jis priėjo, apkabino mane ir staiga paklausė:
– Ar žinai, kodėl moterys turi sijonus, o berniukai kelnes?
– Ne, neturiu supratimo, – atsakiau.
– Kaip galėjai nežinoti? Tokie paprasti dalykai! – Mano sūnus Ričardas tęsė rimtai. – Tiesiog sijonai labai gražūs, juos galima sutepti, o kelnių – ne. O berniukams labai patinka viską sutepti ir žaisti futbolą.
Staiga Ričardas išėjo iš kambario ir po minutės grįžo su didele dėme ant kelnių. Matyt, jos buvo likusios nuo pusryčių ar pietų.
– Matote, jos susitepė. Bet nieko baisaus. Tai juk kelnės. Jei turėčiau sijoną, būtų kitaip. Tu man duosi kitas kelnes.
– Duosiu, bet kitą kartą būk atsargesnė. Kitaip greitai liks tik mano sijonai, teks juos dėvėti.
Ričardas paėmė paskutines mano kelnes, greitai jas užsimovė ir laukė manęs. Jau ketinau išeiti iš kambario, kai išgirdau keistas sūnaus pastabas. Nelaukdamas manęs, jis nuėjo į virtuvę ir išvyniojo ištirpusią šokolado plytelę. Dabar visos jo rankos buvo juo aplipę. Vos spėjau išgelbėti ką tik išlygintas kelnes. Dar šiek tiek, ir būtų tekę likti namie. Ir mano sūnus pasakė:
– Ne, aš dar neturėjau laiko susitepti! Nieko negali padaryti, sijonas.
Ir tada staiga prisiminiau vakarą, kai su Ričardu žiūrėjome filmą, kuriame vyras dėvi sijoną. Spėju, kad Ričardas tai prisiminė būtent taip, savaip. Ir jis taip pat nenorėjo pasimatuoti sijono. Arba jis kažką pamatė per televizorių.
– Bet tik dabar tikrai atidžiai apsižvalgyk aplink save! Jei nenori dėvėti sijono.
O po to išėjome pasivaikščioti. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet staiga Ričardas šuoliais nubėgo link žaidimų aikštelės, kažką pamatė ir nukrito ant šlapios žolės. Jis atsistojo, ėjo žole ir įžengė tiesiai į balą. Apskritai dabar jo žvilgsnis buvo labai išsigandęs, kai jis staigiai atsisuko į mane ir beveik šnabždėdamas pasakė
– Aš nenoriu sijono, aš nenoriu!
Ir aš pasijutau tokia juokinga. Ir gaila. Taip baisu, kad jis bus priverstas dėvėti sijoną.
– Nesinorėjo nusiminti. Tu nenori kristi, todėl nesiskaito.
Ričardas labai apsidžiaugė, ir mes iškart grįžome namo. Negalėjome vaikščioti nešvariais drabužiais. Šią istoriją su sūnumi prisimenu iki šiol. Kiek laiko praėjo, o aš vis dar matau tą išsigandusį žvilgsnį ir verksmą, kad jis nenori dėvėti sijono.
