– Valteri, pažiūrėk, kokia graži suknelė! – Roza sukosi priešais savo vyrą su nauja suknele.
– Tu vėl nusipirkai naują suknelę? – Walteris paklausė atsidusęs. – Pinigai nelabai geri, o ji vėl perka naujus drabužius!
– Na, taip! – džiugiai atsakė Rožė, toliau sukdamasi ir flirtuodama.
– O ką nusipirkai iš maisto? – paklausė Valteris.
– Jogurto, – atsakė laiminga Roza.
– Ar tai viskas? – Valteris nustebo. – O ką valgysime vakarienei?
– Jogurtą! – atsakė Roza. – Jis sveikas ir maistingas!
Valteris nusuko akis ir sunkiai atsiduso.
– Aš esu vyras, o jogurtas man ne maistas, – pasakė jis, stengdamasis išlikti ramus, – man reikia normalaus karšto patiekalo su mėsa. Arba žuvies.
– Neturėjau pakankamai pinigų tavo mėsai, – atsakė Roza, – Ir šiaip, aš esu mergina ir neturiu nešiotis maišų su maistu! Jei nori mėsos – nusipirk pati!
Valteris staiga pasiėmė striukę ir greitai išbėgo pro duris.
Roza sustingo prie veidrodžio.
Paaiškėjo, kad jis nuėjo pas mamą. Pavalgyti vakarienės…
– Ką, namuose vėl nėra maisto? – paklausė jo motina, kai jis sėdėjo ir valgė troškintas bulves su mėsa.
– Taip, – atsakė Valteris pilna burna, – vakarienei ji nupirko jogurto ir… Naują suknelę.
– Tu ją išlepinai, – motina papurtė galvą. – Žmona pirmiausia turi rūpintis vyru, o tik paskui drabužiais. Gerai, aš pati su ja pasikalbėsiu.
– Valteris sutiko. Jis džiaugėsi, kad jam pačiam nereikės kalbėtis su Roza šia tema.
Kitą dieną, kai Valteris buvo darbe, uošvė atėjo pas Rozą.
Tuo tarpu Roza rašė vestuvių planą. Ji studijavo institute ir dirbo vestuvių tostų vedėja. Po sėkmingų draugės vestuvių ji gavo užsakymų iš kitų draugų ir pažįstamų.
Kiekvienoms vestuvėms ji kruopščiai ruošdavosi, stengdavosi viską apgalvoti iki menkiausių smulkmenų ir stengdavosi, kad vestuvės skirtųsi viena nuo kitos. Mat svečiai dažnai būdavo iš tos pačios kompanijos.
– Labas, Roza, – maloniai pasisveikino uošvė, – ką tu veiki, ar aš tau trukdau?
Rosa pasisveikino, pasiteiravo apie jos sveikatą, patikino, kad netrukdo, ir pasiūlė išgerti arbatos.
– Roza, – pradėjo pokalbį uošvė, – vakar atėjo Valteris, jis buvo labai alkanas. Jis sakė, kad namuose nėra maisto. Jūs nieko negaminate, ar ką?
– Aha, suprantu, – nusišypsojo Roza. – Ar jis sakė, kodėl namuose nėra maisto?
– Sakė, – atsakė uošvė. – Jis sakė, kad nusipirkai naują suknelę, o maistui pinigų neliko.
– Ar jis tau sakė, kokių pinigų man turėjo likti?” – “Ne. Roza jos paklausė: – Nes jau tris mėnesius jis man nedavė nė cento, gyvename iš pinigų, kuriuos gaunu iš vestuvių. Ir nusipirkau naują suknelę, nes negaliu į kiekvienas vestuves vilkėti to paties drabužio.
– Ką turi omenyje, kad jis neduoda tau pinigų? – nustebo mano uošvė.
– Aš irgi norėčiau tai žinoti, – atsakė Roza susimąsčiusi.
Jis visada vengdavo pokalbio, kai tik ji pradėdavo kalbėti apie pinigus.
– Tai tu jį sugadinai, – pasakė uošvė. – Vyras turi būti griežtas. Gerai, aš su juo pasikalbėsiu…
Vakare Valteris vėl atėjo vakarieniauti pas motiną. Ji iškart pradėjo kalbėti.
– Šiandien kalbėjausi su Roza. Kodėl neduodi jai pinigų maistui? O kas moka už butą?
– O, ji jau skundėsi, – sumurmėjo Valteris. – Tiesiog duok jai pinigų ir ji nusipirks drabužių! Ji turi pinigų drabužiams, tegul randa pinigų maistui. Ir už butą man nereikia mokėti, ji gyvena mano bute, tad tegul prisideda.
Motina paraudo ir ėmė barti sūnų:
– Tu esi vyras, bet gyveni žmonos sąskaita! Ji teisi, kad maitina tave jogurtu. Su tokiu požiūriu tave reikėtų maitinti pienėmis, o ne mėsa! Ir šis butas yra ne tavo, o mano! O tu, matau, gerai įsitaisei. Visai kaip tavo tėvas – kopija!
Ji išsiskyrė su vyru, Valterio tėvu, kai sūnui buvo penkeri. Jis taip pat nedavė jai nei pinigų, nei pagalbos, tik buvo našta. Ir dabar Valteris taip elgiasi.
Valteris nusuko akis. Jis tikėjosi, kad jo motina Rosė pasisakys, bet ji stojo jos pusėn.
– “Na, kur tavo pinigai?” – kreipėsi į jį motina, – “Kam juos išleidi?
– Aš jų neišleidžiu, – išdidžiai atsakė Valteris, – aš juos taupau. Noriu nusipirkti automobilį. Bet aš jį užregistruosiu tavo vardu, gerai? Kitaip, jei išsiskirsime su Roza, turėsiu dalytis automobiliu su ja.
– Tu toks pat kaip tavo tėvas, – karštai atsakė mama. Jei ir toliau taip mąstysi, tada Roza tikrai tave paliks.
– O aš nieko neišlaikau!” Valteris sumurmėjo.
Po dviejų mėnesių Roza iš tiesų paliko Volterį.
Išlaikyti vyrą vien dėl to, kad gyvena jo bute, jai kažkaip netilpo į galvą. Tai buvo nebe santuoka, o komerciniai santykiai.
– “Eik, eik!” Valteris šūktelėjo jai iš paskos: “Galbūt rasi ką nors pakankamai kvailo, kad suvalgytų tavo jogurtą! O aš susirasiu normalią žmoną, kuri moka gaminti maistą!
Jis susirado normalią žmoną, bet, kaip ir Roza, negalėjo jos išlaikyti. Tada jis susirado kitą… Ir dar vieną…
– Visos moterys nori tik pinigų!” – Valteris skundėsi draugui, kuris, kaip ir jis, amžinai ieškojo tos vienintelės.
Galbūt tas, kuris jį išlaikys.
– Jiems reikia mano namų ir pinigų. Ir jie man nenaudingi. Jie vis tiek turi atlikti namų ruošos darbus, tai jų pareiga!
O Roza baigė institutą, bet nedirbo pagal profesiją.
Ją kur kas labiau domino vestuvės nei ekonomika.
Vienose vestuvėse ji sutiko įdomų, jos charakteriui artimą vyrą.
Dabar jie kartu organizuoja šventes ir ruošiasi svarbiausioms vestuvėms. Jos vestuvių…
