Mano žmona visada buvo kovinga moteris, ji lengvai galėjo pastatyti į vietą bet kurį vyrą, pirmiausia savo sūnų. Pas ją jis užaugo puikiu vyru. Ji užaugino jį atsakingu, geru žmogumi, bet po to, kai likome tik mes dviese, be mano gražiosios sielos draugės, leidau pasireikšti blogiausioms vaiko savybėms. Suprantu, kad pats nepakankamai mačiau ir mylėjau, per daug laiko skyriau savo sielvartui ir praleidau visa tai, ką privalėjau duoti savo sūnui. Dėl mano abejingumo jis ieškojo paramos pas kitus ir grubiai reagavo į mano meilę.
Iš pradžių džiaugiausi, kad jis taip anksti susirado mylimąją ir jie susituokė. Suauglystė turėjo jį geriau nei mane išmokyti išgyventi sunkius laikus, tik mano sūnus nesuaugo ir nežiūrėjo į viską rimčiau, jis ir toliau kabojo man ant kaklo dvidešimties, o su savimi atsivedė ir sužadėtinę. Ilgai su tuo taikstiausi, kol pradėjau jiems sakyti, ką galvoju apie tai, kad jie su draugais kabinėjasi mano virtuvėje ir nedarbą, kuriame jie abu skendi. Mano svainė išgalvodavo istorijas apie tai, kad sirgo, traukėsi atgal, o paskui staiga paskelbė esanti nėščia. Trys alkanos burnos, kurių netraukiau, iškeldino juos į pragarą. Girdėjau, kad sūnus kurį laiką net įsidarbino puse etato, o paskui jie apsigyveno pas sužadėtinius.
Santykiai su sūnumi buvo įtempti, bendravome labai retai, o aš pradėjau gailėtis, kad taip grubiai elgiausi su vaiku. Pati jį sugadinau, o dabar skundžiausi, pagalvojau.
Kai anūkei sukako devyneri, pasiūliau vaikams vėl persikelti gyventi pas mane. Mano butas erdvesnis už sutuoktinių, mokykla yra tiesiai po namu, su baseinu ir didžiuliu stadionu. Juk geresnės vietos vaikui ugdyti nerasčiau, bet sūnus mano pasiūlymą atmetė. Jis su kreiva šypsena pasakė, kad mano pagalbos jiems nereikia, ir būtų geriau, jei padėčiau pinigais, o ne žodžiais.
Laikiau tai raginimu veikti ir pradėjau duoti sūnui pinigų, kai jis atvykdavo į svečius. Tuomet jis ir pradėjo lankytis. Kartais jis ateidavo pats, sakydamas, kad kažkas sugedo jo automobilyje ir kad jam skubiai reikia pinigų. Ir visada laiku, iškart po mano atlyginimo. Bet aš buvau kvailas ir nekreipiau dėmesio.
Sūnus vogė iš manęs pinigus, o aš, kaip aklas, to nemačiau. Neseniai įvykęs jo apsilankymas atvėrė man akis. Jis skundėsi, kad šią vasarą jie neturėjo kur eiti, o žmona norėjo atostogauti. Ir kažkaip tarpduryje išsprūdo klausimas, ar negalvoju parduoti savo dačą.
– Namas jau senas, sklypas apleistas. Sodai, kuriuos mano mama kasdavo, visi nudžiūvo. Galbūt man nereikia šios dačos. Galime pasidalyti pinigus, aš ir mano žmona nuvažiuosime prie jūros, o tu galėsi išsigydyti sveikatą. Žinai, kad tavo anūkė greitai auga, netrukus ji eis į universitetą. Būdamas senelis, turite jai padovanoti išleistuvių dovaną, ar ne? Galėtum atidėti šiek tiek jos mokslams…
Tai buvo mano žmonos tėvo namas, ji mėgo šią vietą. Ir niekas jo neapleido, daug metų juo rūpinausi, tikėdamasis, kad vieną dieną namelis atiteks sūnui ir jo šeimai. Taip malonu turėti vietą, kur gali išeiti į gamtą ir išsikepti šašlykų. O jis nori parduoti! Tada paprašys buto ir mane kur nors iškraustys, nes jis galvoja tik apie jūrą. Jis nė kiek nepasikeitė ir tapo tik dar savanaudiškesnis.
Pasakiau, kad pagalvosiu apie tai, nors akivaizdu, kad parduoti gali tik per mano lavoną. Vienas geras dalykas yra tai, kad mano žmona nemato ir negirdi, ką sūnus kalba ir kaip jis užaugo. Jokios pagarbos tėvams, o viskas, ko ji iš manęs nori, yra pinigai.
Geriau jau senatvėje būsiu visiškai vienas, negalėsiu nuvažiuoti į sodybą ir pasirūpinti sklypu, ir mirsiu vienas, nei leisiu vaikui išleisti kiekvieną centą ir kandžioti man alkūnes. Man jo trūko, aš jo neauginau, nesugebėjau su juo susitvarkyti…
