– Niekaip negaliu suprasti, kas vyksta! -Helena atsiduso. – Pastaruoju metu su vyru gyvename kaip senukai. Atrodo, turėtume būti laimingi, nes nusipirkome naują butą ir, ačiū Dievui, sumokėjome būsto paskolą. Bet ant dūšios nesidžiaugiu, o vakarais visai nesinori judėti, niekur eiti. Ar tai tikrai senatvė… Dar prieš porą metų viskas buvo kitaip…
Helena su vyru ir sūnumi jau kelerius metus gyvena naujame bute, kurį nusipirko naujame name. Butą Helena išsirinko pati, ji apžiūrėjo daugybę variantų, o kai apžiūrėjo namą, įsigilino į visas detales ir uždavė daugybę klausimų. Šalia jų namo buvo vaikų darželis, didžiulis prekybos centras ir parkas. Visi jų kaimynai buvo nuostabūs žmonės, su kuriais jie niekada nesipyko.
Vos įžengusi į butą Helena jį pamilo. Jos vyrui taip pat patiko. Jie pirko jį brangiai, bet ji neturėjo kito pasirinkimo. Kad nusipirktų šį butą, jie sukrapštė visus sutaupytus pinigus, paėmė būsto paskolą, o jos tėvai padėjo. Kažkaip jiems pavyko susitvarkyti.
Jie taip pat prisiėmė atsakomybę už remontą, o rinkdamiesi baldus ir visa kita apgalvojo kiekvieną detalę. Į kiekvieną namo centimetrą Helena įdėjo dalelę savo sielos. Visų jos pastangų dėka Helenai pavyko sukurti šeimai patogų lizdelį, kuriame nebuvo niekieno energijos.
Helenai ir jos vyrui persikėlus į naujus namus, viskas buvo tiesiog puiku, todėl jie neturėjo pagrindo skųstis.
Tačiau pastaruoju metu Helena vis dažniau ir dažniau su ilgesiu žvelgė į praėjusius metus. Pirmą kartą po vedybų ji su vyru gyveno bendrabutyje mažame kambarėlyje. Abu dirbo, bet niekada nesėdėjo vienoje vietoje, surengdavo keletą draugiškų susibūrimų, o paskui išeidavo atskirai. Jie kartu eidavo pasivaikščioti ir važinėdavo dviračiais į parką. Visus savaitgalius jie praleisdavo su draugais kaime, eidavo grybauti, kepdavo šašlykus. Buvo taip smagu! Po kurio laiko jiems gimė sūnus, bet net ir su kūdikiu ant rankų jie sugebėjo linksmintis.
Vienintelis klausimas – kur visa tai dingo?
Jie ne ką vyresni, jų sūnus palyginti subrendęs, pinigų pramogoms jie turi kur kas daugiau nei anksčiau, tačiau susiburti, o jei atvirai, tai išvis neįmanoma. Savaitgaliais jie miega iki vakarienės, paskui visą dieną guli ant sofos ir labai sunkiai išsiunčia save pasivaikščioti. Dabar susiruošti pasivaikščioti jiems yra tikras žygdarbis.
Apie jokias išvykas ir keliones negali būti nė kalbos, nes tam nėra jėgų. Dar visai neseniai jiems net nereikėjo priežasties, o dabar jie net nenori švęsti savo gimtadienių, nes reikia gaminti maistą, o paskui dar ir tvarkytis.
Tai pastebėjo ir mano sutuoktinis.
– Žinote, įdomu, kaip viskas susiklosto. Negaliu sakyti, kad darbe labai pavargstu, namo grįžtu puikios nuotaikos, net pagalvoju, kad vos tik grįžtu, tiek darbų padarau, o paskui einu pasivaikščioti. Puikios nuotaikos pasistatau automobilį, įeinu į butą, ir viskas… nuovargis užklumpa. Negaliu eiti pasivaikščioti, jei nusiplaunu rankas ir iškart noriu atsigulti, kad niekas tavęs neliestų.
Tas pats ir su Helena.
Po darbo ji skuba į parduotuvę, pakeliui kuria vakaro planus, bet paskui įeina į namus ir viskas, daugiau jokių planų neturi. Ji beveik negamina valgio, o kai tik paguldome sūnų miegoti, be jokių pastangų krenta į lovą.
Sutuoktiniai yra jauni, neturi jokių sveikatos problemų, jų darbas nėra sunkus. Kiekvienas iš sutuoktinių biure turi po kavos aparatą, poilsio kambarį, darbo diena trunka ne ilgiau kaip aštuonias valandas.
Iš kur toks nuovargis, visiškai neaišku.
Galbūt gyvenimas megapolyje taip išvargina ir išsiurbia paskutines jėgas. Bet ir anksčiau jie gyveno sostinėje, o vis tiek vaikščiojo, vaikštinėjo miesto gatvėmis, ėjo į šokius. Kalbėti apie senatvę visiškai netinka, nes porai vos trisdešimt metų. Galbūt bute kažkas negerai?
Kaip jaučiatės dėl savo buto? O gal jau anksčiau turėjote šią problemą?
